Straipsnyje teigiama, kad naratyvinė vaizduotė yra būtina etikos sąlyga dėl trijų pagrindinių priežasčių: naratyvinės asmens tapatybės, naratyvinio Kito ir naratyvinio bendro pasaulio sintezių. Tyrimo kontekstą sudaro fenomenologinė vaizduotės kaip intencionalios sąmonės veiklos samprata, aristoteliškoji poiesis ir praxis sąsaja bei hermeneutinis naratyvo kaip pamatinės supratimo struktūros traktavimas. Remiantis daugiausia Richardo Kearney’io veikalais, darbe implicitiškai ir eksplicitiškai svarstomi etiniai naratyvumo aspektai, taip pat naratyvinės etikos kaip vidurio kelio tarp reliatyvizmo ir absoliutizmo pozicija.