Straipsnyje nagrinėjama vaikus globojančių šeimų patirtis atsiremiant į priėmimo sampratą krikščioniškos antropologijos požiūriu. Tyrime dalyvavusiems globėjams svetimo vaiko priėmimas kelia nemažai iššūkių, tačiau kartu tai yra pilnatvės, džiaugsmo, dėkingumo patirtis, kuri juos ugdo, didina jų sąmoningumą, keičia visos šeimos gyvenimą. Vaiko globa jiems yra pašaukimo naujajai tėvystei ir motinystei atradimas ir išgyvenimas. Globėjų patirtys byloja apie galimybę vaikui, netekusiam savo šeimos globos, augti ir būti ugdomam kitos šeimos aplinkoje, kuri gali užtikrinti stokojamus jo priklausymo, stabilių santykių poreikius. Vaiko globa šeimoje yra socialiniai ištekliai vaikui, bet drauge ir visuomenei – kuriantys naują, dosnumu ir solida- rumu grįstą kultūrą ir prisidedantys prie bendrojo gėrio. Todėl svarbu, kad socialinės paramos lygmeniu jie būtų atpažįstami, palaikomi ir stiprinami.