LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ VIRTUVĖ XVI AMŽIUJE

Abstract
Vakarų Europos istoriografijoje jau praėjusio šimtmečio devintame–dešimtame dešimtmetyje išsikerojo istorikų dėmesį prikaustę namų ūkio (household, gospodarstwo domowe) tyrimai. Daugiaaspektis namų ūkio termino pobūdis lėmė, kad tyrėjai skirtingai suvokė jo sampratos plotmę ir teikė pirmenybę skirtingiems jo akcentams. Vieni mokslininkai, namų ūkį suvokę kaip vietą, kurioje formuojami ir palaikomi svarbiausi žmonių tarpusavio ryšiai, orientavosi būtent į socialinį namų ūkio problemos aspektą. Tokiu namų ūkio sampratos modeliu pasekė ir Lenkijos (C. Kuklo) bei Lietuvos (E. Saviščevas) istorikai. Kiti tyrėjai, vadovaudamiesi platesne samprata, namų ūkį suvokė ir kaip materialią aplinką, ir kaip grupę žmonių, kurie toje aplinkoje kartu gyveno. Šiuo atveju mokslininkai dėmesį telkė į įvairius „namų gyvenimo“ bruožus, t. y. ne tik į šeimos narių bei tarnų sudėtį ir jų santykius, bet ir į būstą, namų apyvokos daiktus, virtuvę ir pan. (K. B. Neushel, C. M. Woolgaris, R. Sarti). Tiesa, Lenkijoje tokią problematiką daugiausia aprėpė kasdienybės istorijos – vadinamosios papročių istorijos tyrimo sritis. Nors pastaruoju metu ten jau pasirodo netgi atskirų asmenų virtuvės funkcionavimui ir mitybos racionui skirtų analizių