Refine Search

New Search

Results in Journal Religija ir kultūra: 120

(searched for: journal_id:(1919004))
Page of 3
Articles per Page
by
Show export options
  Select all
Giacomo Pezzano
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14, pp 89-110; https://doi.org/10.15388/relig.2014.14-15.10827

Abstract:
Deleuze’as yra pasakęs, kad nekenčia hėgelizmo ir dialektikos. Šiame straipsnyje tvirtinama, jog Deleuze’as yra prieš Hegelį, nes turi ir siūlo kitokią filosofinę sistemą. Taigi straipsnio autorius tei­gia, kad, norėdami suprasti tokio „bjaurėjimosi“ priežastį, turime susitelkti į filosofinį klausimą, išjudinantį visą delioziškąją sistemą (§ 1). Autorius paaiškina, kad pamatinis Hegelio filosofijos klausimas – kaip yra įmanoma dalykų įveika, vystymasis?, o delioziškasis klausimas – kaip įmanomas naujumas, dalykų pasirodymas (§ 2). Galiausiai autorius aptaria, kaip geismas gali būti laikomas pagrindiniu pavyzdžiu, parodančiu abiejų autorių perspektyvų išsiskyrimą (§ 3).
Claudio Ciancio
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14, pp 44-56; https://doi.org/10.15388/relig.2014.14-15.10824

Abstract:
Religija visuomet priklauso reiškiniams, labiausiai kaltinamiems socialine ir politine prievarta. Iš tiesų, religija gali reikštis kaip netolerancija ir prievarta, ir tai įvyksta, kai dieviškumas yra suobjek­tinamas, kitaip tariant, kai jis pasilieka sakralumo formos. Neneigiant simbolinio religijos matmens, būtina išgryninti religiją, kad ji pasiektų dieviškumą šventumo forma, kurioje dieviškumas prieina­mas kaip absoliuti transcendencija ir absoliuti imanencija. Ši tezė straipsnyje iliustruojama pasitel­kiant religinės šventės interpretaciją ir Antonello da Messinos paveikslo Apreiškimas Švenčiausiajai Mergelei Marijai analizę.
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10828

Abstract:
Santrauka Straipsnyje gyvūno problema šiuolaikinėje filosofijoje svarstoma tiriant skirtumo, kaip skirtumo tarp žmogaus ir gyvūno, filosofemos produktyvumą. Straipsnyje iškeliami trys gyvūno aptarimo produkty­vumo kriterijai: 1) gebėjimas kažką pozityviai pasakyti apie gyvūną, 2) neantropologizuojantis gyvū­no aptarimas ir 3) etinės gyvūno apmąstymo pasekmės. Teigiu, kad skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno nėra produktyviausia gyvūno klausimo svarstymo strategija. Straipsnyje aptariamos ir kritikuojamos Martino Heideggerio ir Jacques’o Derrida prieigos prie gyvūno klausimo ir joms, kaip produktyvesnė, priešpriešinama Catherine’os Malabou prieiga. Straipsnio pabaigoje parodoma, kaip Malabou pozi­ciją grindžianti jos pateikta Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio interpretacija atveria paties Hegelio filosofijos epigenetinę pusę.
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10830

Abstract:
Santrauka Straipsnyje nagrinėjama XX a. prancūzų filosofės ir mistikės Simone’os Weil pašaukimo samprata. Siekiama parodyti, kaip Weil gyvenimo pasirinkimai atsispindėjo jos filosofijoje ir nuvedė ją prie intelektualinio pašaukimo, atsiskleidžiančio santykyje su kitu. Weil prielankumas visoms pasaulio religijoms, ypač krikščionybei, ir jos intelektualinis pašaukimas, reikalaujantis nuolat kelti klausimus, vertė kęsti tiek išorinį, tiek vidinį spaudimą.Visgi išsilaisvinimą Weil suranda būtent filosofiniuose apmąstymuose bei mistinėse patirtyse, kurios leido jai suvokti savo pašaukimą kaip skirtą Dievo, o ne pasirinktą pačios. Vien grynu sutelktu dėmesiu Weil sugeba išsivaduoti iš savo psichologinių bei fizinių skausmų ir mylėti artimą čia ir dabar. Tokia meilė yra tarnaujanti ir nereikalaujanti nieko iš kito, vien tik iš savęs. Šios meilės kaina yra visiškas savęs paneigimas, iškūrimas arba kitaip tariant – dekreacija. Pašaukimo problematika atsiskleidžia santykyje su savimi ir buvimu kitam.
Aušra Kristina Pažėraitė
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10825

Abstract:
Santrauka Straipsnyje analizuojamas dieviškos prievartos klausimas. „Dieviškos prievartos“ sąvoka buvo pradėta vartoti Walterio Benjamino, priešinant ją „mitinei prievartai“. Benjamino formuluota priešprieša rėmėsi (tarp kitų pavyzdžių) nuorodomis į biblinę istoriją ir judaizmo teisę, tačiau nebuvo pakanka­mai išskleista ir problemiška. Kaip turėtume suprasti tai, ką Benjaminas vadina dieviška prievarta, jei neitume į politinės filosofijos ar teologijos sritį, bet liktume religinėje plotmėje? Kaip įmanoma, ir ar įmanoma, Benjamino nurodytoje priešpriešoje aptikti religinės žydų tradicijos nuostatų ir idėjų? Straipsnyje pasirinkta svarstymo perspektyva išeities tašku ima ortodoksinio judaizmo tradiciją, kokia ji egzistuoja rabiniškuose rašytiniuose ir nerašytiniuose komentaruose. Analizuojant dieviškos prie­vartos sampratos ortodoksiniame judaizme peripetijas, tyrimo metu pavyko prieiti prie išvadų, kad yra visas kompleksas taškų, siejančių rabinišką dieviškos teisės, teisingumo ir prievartos sampratą su Benjamino dieviškos prievartos sąvoka. Ją pasitelkus, galima analizuoti rabiniškos teisės nuostatas ir perspektyvą, konstruojamą dualistinių priešpriešų – universalizmo ir partikuliarizmo (istoriškumo, pasak Jacques’o Derrida) bei Toros absoliutaus pobūdžio ir žemiškos (istoriškos, žmogiškos) praktikos – pagrindu. Šios priešpriešos straipsnyje aptariamos pasitelkus dieviškos prievartos (karet), rabiniško teismo pobūdžio, dieviško teisingumo sampratas ortodoksiniame judaizme. Tyrimas veda prie išvadų, kad Benjamino formuluota priešprieša subtiliai atspindi rabiniškame mąstyme ir teisės sampratoje egzistuojančias priešpriešas.
Aurimas Okunauskas
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10829

Abstract:
Santrauka Pasitelkiant Gianni Vattimo ir Johno D. Caputo tyrinėjimus, tekste mėginamos atrasti tiesos sąvokos ribos ir tiesos reikšmė postmoderniame mąstyme. Abiem autoriams svarbus distancijos su tiesa kaip adaequatio sukūrimas, nes jie daro prielaidą, kad autentiškas atsakas į daugiakultūrio pasaulio tikrovę nebeleidžia tiesos mąstyti tokiu būdu. Tekste pabrėžiamas tiesos statusas postmetafiziniame diskurse – jos neįmanomybė, kuri kyla iš tiesos etinio praktinio vaidmens siekiant išlaikyti dialogą atvirą, o tai savaime yra mėginimas vengti grįžti į metafiziką. Atvirumas tiesos atžvilgiu tekste interpretuojamas analizuojant konflikto būseną, kuri pasireiškia tais atvejais, kai klausimas pakrypsta prie pačios dialogo galimybės ir konfliktas pasirodo esantis esmingas vengiant tiesos klausimo užsivėrimo ir jo institucionalizavimo (ypač politikos ir mokslo srityse). Mokslas, kaip paradigminis uždaros ir savipakankamos racionalios sistemos pavyzdys, analizuojamas susitelkiant į hermeneutinius jo pagrindus.
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10822

Abstract:
Santrauka Straipsnyje laukimo tema sekuliarioje visuomenėje nagrinėjama remiantis Walterio Benjamino išskirta santykio su laiku tipologine figūra, kurią jis įvardija kaip „laukiantįjį“. Šios figūros prototipas yra XIX amžiaus prancūzų socialistas ir revoliucionierius Louis Auguste’as Blanqui, savo kosmologiniame traktate iškėlęs „amžinojo sugrįžimo idėją“, kurią keleriais metais vėliau iškėlė ir Friedrichas Nietzsche. „Amžinąjį sugrįžimą“ Benjaminas traktuoja kaip modernų mitą. Moderni mitinė sąmonė straipsnyje nagrinėjama pasitelkiant Hanso Blumenbergo mito sampratą, pagal kurią mitas yra ne pažinimo forma, o būdas įveikti „tikrovės absoliutizmą“. Straipsnyje bandoma parodyti, kad Benjamino „laukiantįjį“ galima traktuoti kaip Nietzsche’s „antžmogį“ – modernaus pasaulio nihilistinę figūrą, koreliatyvią „amžinojo sugrįžimo“ pavidalą turinčiai tikrovei.
Gianluca Cuozzo
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10823

Abstract:
Santrauka Gyventi šiandienos subjaurotame peizaže, kur gamta tėra senovės grožio ir gausos fragmentas, reiškia tout court įžengti į alegorijos erą, kurioje žmogiškoji egzistencija priversta apgyvendinti mėnulio peizažą, primenantį Philipo K. Dicko aprašytuosius peizažus, pūvančių atmatų vietą, kur viskas greitai redukuojama į šlamštą ir tauškalus. Vis dėlto gamta, nors ir tapo tik buvusios savęs fragmen­tas ar alegorija, dar išlaiko istorinį matmenį: tą laiko matmenį, kurio socialinis pasaulis, – virtęs buku save įamžinančiu mitu, – atsisakė dėl „visad tapataus ir visad naujo“ bei konkrečių istorinių kontingentiškų padarinių neatšaukiamumo. Tačiau net ir sudarkyta gamta gali tapti konkrečios reintegravimosi utopijos šaltiniu dėl savo istorinio matmens. Kitaip sakant, nei gamtos dykynė, nei mūsų svajonės apie išsigelbėjimą nėra laisvos nuo jų kitu būdu netikėto abipusio solidarumo: būdamos tarpusavyje susijusios, jos stumia vaizduotę į tolimas ir seniai užmirštas žemes, kuriose apsigyvenusi laimė, kurios vardas, – dabar išsigintas istorijos, – yra atgautas rojus.
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10831

Abstract:
Santrauka Remiantis archyvinių dokumentų, susijusių su A. Mickevičiaus gatvėje Nr. 19 (Kaune) tarpukariu Feigės ir Nisono Mislerių valdoje buvusiais pastatais, duomenimis, ir vietos tyrimu dabartinėje šios valdos teritorijoje, straipsnyje argumentuojama, kad pastatas, kuriame bent nuo 1936 m. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios gyveno Emmanuelio Levino tėvai, turėtų būti A. Mickevičiaus g. 27 D. Antroje straipsnio dalyje pateikiami ir nagrinėjami Kauno miesto apskrities mokesčių inspekcijos dokumentai (1936–1939 m.), susiję su Emmanuelio Levino tėvo Jechielio Levino popieriaus parduotuve (sankrova, krautuve). Dokumentai rodo, kad popieriaus parduotuvė buvo nedidelė (įsikūrusi tik vienoje nedidelėje patalpoje, neturėjo sandėlio, samdė vieną aptarnaujantį pagalbininką), apyvarta buvo menka, nors mokesčių tarnybos kasmet darydavo išvadą, jog apyvarta kyla, ir keldavo mokesčių procento lygį, argumentuodamos, kad įmonė sena ir turi nuolatinę klientūrą. Ir nors Jechieliui Levinui dvejus metus pavyko pasiekti, kad būtų pripažinta 1934 m. apyvartos apimtis, 1939 m. to padaryti nebepavyko. Jechielis Levinas protestuose, rašytuose atsakingoms mokesčių institucijoms, vis skundėsi, kad verslas smunka, o ne kyla, ir kad didėjantys mokesčiai gali jį visiškai sužlugdyti.
Marija Oniščik
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10826

Abstract:
Santrauka Tekste, skirtame Jacques’o Derrida mirties dešimtmečio minėjimui, bandoma kai kuriais aspektais apmąstyti jo filosofijos santykį su religija. Différance ir „pėdsako“ sąvokų pagrindu aptariama laiko ir erdvės problematika, tradicinė „graikiško“ ir „žydiško“ mąstymo priešprieša interpretuojama kaip įtampa tarp onto-teologinės prezencijos ir mesianinio pažado; akcentuojamas pačios dekonstrukcijos „mesianiškumas“.
Ugo Perone
Published: 8 September 2017
Religija ir kultūra, Volume 14; https://doi.org/10.15388/Relig.2014.14-15.10821

Abstract:
Santrauka Straipsnyje analizuojama numanoma abipusė modernybės ir sekuliarizacijos tapatybė. Tačiau ši tapatybė gali būti teigiama tik tuo atveju, jei sekuliarizacija traktuojama kaip modernybės priežastis ir jei modernybės turiniai matomi vien kaip imanentiškas teologinių turinių vertimas į sekuliarią formą. Ši dviguba tapatybė klaidingai reprezentuoja ir sekuliarizaciją, ir modernybę. Straipsnyje siūloma sekuliarizacijos definicija, skirianti ypatingą dėmesį formaliems aspektams ir išryškinanti naują politikos vaidmenį modernybėje, traktuojant ją kaip jungiantį kultūrinį horizontą. Taip pat straipsnyje analizuojama modernybė kaip savo pačios interpretacija ir kaip pertrūkio laikotarpis. Teigiama, kad ryšys tarp sekuliarizacijos ir modernybės yra glaudus, bet ne priežastinis.
Published: 29 April 2017
Religija ir kultūra pp 42-54; https://doi.org/10.15388/relig.2017.14

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje siekiama suprobleminti Roberto Esposito pasiūlytą Augusto Del Noce’ės ir Gianni Vattimo požiūrių į sekuliarizaciją ir nihilizmą analizę ir pateikti alternatyvią jų santykio interpretaciją. Tuo tikslu lyginami Del Noce’ės ir Vattimo modernybės ir ateizmo apmąstymai ir jais paremtos skirtingos sekuliarizacijos bei nihilizmo fenomenų interpretacijos. Teigiama, kad Esposito neadekvačiai įvertina tarp Del Noce’ės ir Vattimo filosofijų kylantį prieštaravimą. Del Noce’ės moderniojo ateizmo interpretacija turėtų būti vertinama ne kaip „ištirpstanti“ Vattimo silpnajame mąstyme, o kaip svarbus šiuolaikinės italų filosofijos idėjinio pliuralumo tyrinėjant sekuliarizacijos ir nihilizmo fenomenus ženklas.
Published: 29 April 2017
Religija ir kultūra pp 18-28; https://doi.org/10.15388/relig.2017.12

Abstract:
[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] In this paper, I discuss, first of all, the positions of Perter Singer and Jacques Derrida regarding the difference between humans and animals. Singer’s animalism seems to me grounded in a naturalist substantialism (since it aims at dissolving the abovementioned difference in a common genus, animality), whereas Derrida’s approach ends in a phenomenological primitivism (since it aims at grasping the gaze of the animal through an epoché of the human cultural world). The result is, on the one hand, an essentialist reduction to the One, and, on the other, the nominalist multiplication of the Many. As an alternative to both these perspectives, I share a certain “transcendentalist” approach, in which human difference appears as a capacity to form a world in the Heideggerian meaning, which increases natural reality. The symbol of this new capacity is the upright position, a certain elevation above nature, the sign of which is consciousness. I call this new capacity “diagonal,” since, like the diagonal of the square, it is irreducible to its side – to nature (the plane of immanence) –, as much as the human world of “augmented reality” is indeed irreducible to every flat ontology, that is, to an onticology.
Published: 29 April 2017
Religija ir kultūra pp 29-41; https://doi.org/10.15388/relig.2017.13

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje šventosios ir pasaulietinės muzikos santykio problema svarstoma analizuojant giedojimo ir instrumentinės muzikos ypatybes Šventojo Rašto tekste. Šios perskyros susidarymą bandoma aptikti Mircea Eliade’s šventybės ir pasaulietiškumo perskyros pagrindu interpretuojant muzikos charakteristiką Senajame Testamente bei jos transformaciją Naujajame Testamente. Straipsnyje siekiama parodyti, kad reguliaraus ritmo ir daugiabalsumo parametrai dominuoja pasaulietinėje muzikoje, o monofonija pasakojime atsiskleidžia kaip šventosios muzikos bruožas.
Published: 29 April 2017
Religija ir kultūra pp 8-17; https://doi.org/10.15388/relig.2017.11

Abstract:
[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] It is starting from the role recognized and attributed to nature by Schelling and Nietzsche that one understands the renewed relationship between being and time at the basis of the possibility for the new beginning of Western philosophy, prophesized by Heidegger in 1936. For both, the possibility of the very future passes by the necessary redemption of the past (that is an extreme liberation from its conceptual hypostatization) through a form of love for the All, which is possible to recognize only with a philosophy of nature that is able to show the “unprethinkable” ground of being and its eternal dynamics as potential potentiae. Only on the basis of this potentia potentiae of the “unprethinkable” past, the “coming event” of the future becomes possible, as well as that renewed relation between time and being, which permits a new beginning for Western philosophy.
Religija ir kultūra pp 55-67; https://doi.org/10.15388/relig.2017.15

Abstract:
The article deals with the relationship between religion and contemporary art, discussing their configurations from two different perspectives – the one of secularization and the postsecular one. The author mantains that in the perspective of secularization the fields of religion and art are treated as autonomous and separate, therefore the passage to postsecular condition implicates the destruction of principle law of autonomy, by this opening the possibility of the interlaying of the contexts of religion and art. The article comes to the conclusion that postsecular approach supposes that the relationship between religion and contemporary art becomes possible only by accepting the refusal of the direct representation and this means that religious implications can be recognised not as the representations of religious contents, but rather as the track of them, which can assume the forms of profanation or reflection on the experience of secularization.
Tomas Nemunas Mickevičius
Religija ir kultūra pp 68-76; https://doi.org/10.15388/relig.2017.16

Abstract:
In this article some important aspects of Heidegger’s philosophy of technology is addressed. It is argued against Don Ihde’s observation that Heidegger’s philosophy of technology mostly concerns the large scale technological phenomena of industrial revolution – actually in Heidegger’s oeuvre we can find reflection on such micro-scale post-industrial technologies as cybernetics, biotechnologies etc. The critique of the essentialism of Heideggerian philosophy of technology by such authors as Andrew Feenberg, Don Ihde and Peter-Paul Verbeek is presented. It is suggested that earlier Heidegger’s concept of the essence of technology as “machination” (Machenschaft) is less susceptible to such criticism: whether technologies are exploitative and turning nature into “standing reserve”, or whether they are ecological and nature-friendly, whether they are understood as autonomous force, or democratically controlled process – it could be said that through contemporary technologies reality is increasingly turned into artifice and entities are revealed as makeable and producible.
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 89-98; https://doi.org/10.15388/relig.2016.7

Abstract:
[full article, abstract in English; abstract in Lithuanian] On the basis of his phenomenological theory of body and emotion, and especially his concept of emotion as atmosphere, Hermann Schmitz (1928–) defines religion as “behavior derived from affectedness by the divine,” i.e., communication with a powerful atmosphere overwhelming human beings. This definition enables us to explore religion in a broader context, such as dwelling, daily practice, rituals, architecture, art, etc. From this perspective, religion cannot be confined to the fields of theory, practice, institution, or convention but covers a much richer field in life. On the other hand, this view means that our daily existence is more profoundly related to the religious. This makes it understandable why new religious movements appear repeatedly, and why social phenomena appear that are not called religions but have some religious aspects even in a modern, secularized society. In this way, the theory of atmosphere can give us insight into the general necessity of the religious for human existence in each culture. Schmitz’s phenomenology of religion has, therefore, its advantage in the analysis of folk religion, which is rooted more deeply in folk culture and such of its aspects as customs, festivals, and folklore. This article will address some characteristics of Japanese folk religion and then compare monotheism with polytheism.
Vytautas Rubavičius
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 62-74; https://doi.org/10.15388/relig.2016.5

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje aptariamas šiuo metu įvairiuose pasaulio regionuose vykstantis civilizacinės vaizduotės iškilimas bei civilizacinės savimonės stiprėjimas ir politiniu, ir geopolitiniu lygmeniu. Remiantis Samuelio P. Huntingtono įžvalgomis, iškeliama jo mintis apie religijos reikšmę civilizacijai ir civilizacijų sąveikai. Straipsnyje išskleidžiama religinio ir meninio paveldo svarba civilizacinei vaizduotei ir teigiama, kad imperinių civilizacijų religinis paveldas visada įkūnijamas meno pavidaluose ir meninėse praktikose, kurioms, savo ruožtu, visada būdingas religinis bruožas. Daugiausia dėmesio skiriama turkiškosios civilizacinės vaizduotės atgimimo ypatumams, aiškinantis neoosmanizmo idėjų bei ideologijos išplitimą kultūros srityje ir virsmą politiniu bei geopolitiniu įrankiu, formuojančiu naują turkiškąjį tapatumą. Islamiškosios ir vakarietiškosios civilizacijų santykių „kolizijos“ vaizdinys išskleidžiamas Orhano Pamuko romane Mano vardas Raudona. Straipsnyje teigiama šį kūrinį esant pavyzdžiu, rodančiu, kaip meniniu būdu permąstoma istorija tampa svarbiu dabartinės civilizacinės vaizduotės stiprinimo įrankiu, kuriam būdinga ir religinė dimensija.
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 8-21; https://doi.org/10.15388/relig.2016.1

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnio tikslas – apmąstyti Czesławo Miłoszo Ulro žemę manicheizmo istorijos kontekste remiantis moralinės vaizduotės teorija ir moralinės pusiausvyros koncepcija. Straipsnyje analizuojami viduramžių, Renesanso, romantizmo ir XX amžiaus manicheizmai, diskutuojama su Vytauto Kavolio ir Leonido Donskio samprotavimais šiomis temomis. Straipsnio naujumas: atsižvelgiant į Williamo Blake’o ir Cz. Miłoszo samprotavimus, kalbama apie moralinės pusiausvyros koncepciją ir daromos prielaidos dėl personalizuoto ir depersonalizuoto triksterio vaidmens skatinant moralinių pusiausvyrų kaitą. Straipsnyje siekiama apibrėžti moralinių galių funkcionalumą ir disfunkcionalumą moralinės vaizduotės teorijos ribose.
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 99-115; https://doi.org/10.15388/relig.2016.8

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje analizuojama, ar Vilniaus Gaonui egzistavo etikos šaltinis už Toros ir halakhos ribų. Svarstant R. Aharono Lichtensteino keltą klausimą, „Ar judaizme egzistuoja etika anapus halakhos?“, straipsnyje argumentuojama, kad sąvokos lifnim mišurat ha-din ir derekh erec, kurios ne vieno šiuolaikinio judaikos tyrinėtojo siejamos su etiniu impulsu, gal ir galimu kildinti iš kitų šaltinių, Vilniaus Gaono atveju lieka įsišaknijusios Toroje ir halakhoje. Remiamasi tiek legendiniu Vilniaus Gaono įvaizdžiu, tiek jam priskirtomis agados interpretacijomis, per kuriuos išryškėja Vilniaus Gaono besąlygiškas atsidavimas Toros studijavimui, jį iškeliant virš visų kitų galimų vertybinių pasirinkimų, ir jo pamaldumo papročiai, dažnai pranokstantys tai, ko reikalauja halakha, tačiau neturintys nieko bendra su etika ar socialiniu rūpesčiu. Straipsnyje atskirai nagrinėjama gyvūnų tema, kurią kaip argumentą, kad žydų tradicijoje galima rasti pozityvų santykį su etikos šaltiniu už Toros ar halakhos ribų (tarkime, imant pavyzdį iš katės, gaidžio ar skruzdėlės, kaip mokė kai kurie Talmudo išminčiai), pateikia Lichtensteinas. Straipsnyje atskleidžiama, kad gyvūnų pavyzdžiai, kalbant apie deramo elgesio pavyzdžius, yra pernelyg prieštaringi, jei turėsime omenyje platesnį Toros ir Talmudo kontekstą: pirma, jau pačioje Toroje kai kurie gyvūnų pavyzdžiai nurodyti kaip sektini ir todėl neišeina už Toros ribų, antra, tiek Toroje, tiek Talmude santykis su tais gyvūnais (ypač katėmis, taip pat šunimis) gana prieštaringas, trečia, kalbant apie Vilniaus Gaoną, jam gyvūnai buvo tik įvaizdžiai, leidę pabrėžti tam tikras būdo savybes ir elgesio orientyrus, būtinus studijuojant ir praktikuojant Torą, o ne etiniam elgesiui.
Jūratė Baranova
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 50-61; https://doi.org/10.15388/relig.2016.4

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Ar įmanoma, pasitelkus kino meno atvertas galimybes, ugdyti jautrumą vertybiniams apsisprendimams? Ar yra galimas kinas, kuris kreiptų žiūrovo nuostatas dvasinių vertybių link? Tikėtina, kad tai galbūt perteklinis reikalavimas meno žanrui, kuris arba nesiekia, arba nepajėgus realizuoti tokio pobūdžio užduočių. Gali būti, kad, netgi siekdamas įgyvendinti tokio lygmens užduotis, kinas yra nepajėgus savo priemonėmis jas atliepti. Straipsnis prasideda nuo provokuojančio klausimo: kodėl galima suabejoti „sakralaus meno“ galimybe? Religinio meno kaip kičinio oksimorono galimybę įžvelgia Tomas Sodeika, remdamasis neįmanomybės vaizduoti sacrum reprodukuojamuose vaizduose prielaida. Straipsnyje analizuojamas Gilles’io Deleuze’o (1925–1995) kino filosofijoje formuluojamas dvasinio pasirinkimo kino konceptas, keliant klausimą, ar jis negalėtų atverti lygiagrečios kičiniam religiniam kinui, bet visgi steigiančios religinės etikos vertybes refleksijos galimybės. Straipsnio autorė prieina prie išvados, kad Deleuze’as, pratęsdamas Søreno Kierkegaard’o įžvelgtą trijų dvasios lygmenų koncepciją ketvirtąja (laiko) ir penktąja (dvasios) dimensijomis, suranda dvasinio kino, lygiagretaus religiniam, kuris artimas revoliuciniam, apibrėžties galimybę. Tokio kino prielaidas Deleuze’as fokusuoja į prancūzų kino režisieriaus Roberto Bressono (1901–1999) kūrybą, tačiau straipsnio autorė jam priskirtų ir Ingmaro Bergmano (1918–2007), ir Andrejaus Tarkovskio (1932–1986), kaip, beje, ir šiame straipsnyje, ir Deleuze’o kino filosofijoje neminimo Krzystofo Kieslowskio (1941–1996) kūrybą. Tokio priskyrimo kriterijus būtų paties Deleuze’o siūloma Atverties kaip viseto, judančio tarp dviejų dimensijų (erdvinės ir laikinės), leidžiančio išvengti radikalaus materijos ir dvasios supriešinimo, paradigma. Bressono kinematografas straipsnyje pasitelkiamas kaip paties Deleuze’o išskirtas dvasinio kino vienas iš tipinių atvejų, atsispindintis ne tik Deleuze’o, bet ir Tarkovskio refleksijose. Pamatinė prielaida dvasinio kino steigčiai, autorės manymu, yra kaip būtina galimybė, Deleuze’o išskirta konkrečiame filme, iki galo neregima, bet galbūt fliuktuojanti anapus regimo lauko (hors-champ).
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 116-125; https://doi.org/10.15388/relig.2016.9

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje svarstoma meistro išmonės samprata viduramžiais ir kaip ji traktuojama dabarties meniniame kontekste. Istorinis požiūris ir įvairūs šią sampratą rekonstruojantys šaltiniai perkeliami į meninį kontekstą, kuris iš dalies remiasi viduramžių tradicijomis, o iš dalies – jas interpretuoja. Kaip meno kūrinį, neįprastai atvaizduojantį tradiciją, pasirenkame Andrejaus Tarkovskio filmo „Andrejus Rubliovas“ novelę „Varpas“ ir joje veikiantį meistrą Boriską. Jo paveikslas leidžia ne tik analizuoti visiškai savitą Tarkovskio požiūrį į viduramžių tradicijas, mokymą, amatus ir meistrystę, laužant nusistovėjusią tvarką, bet ir aptikti daug bendrų sąsajų su Gilles’io Deleuze’o samprata apie kūrybą ir amatininko kaip tarpininko vaidmenį. Tokį sugretinimą leidžia daryti ir paties Deleuze’o dėmesys Tarkovskio kūrybai, ypač filmui „Andrejus Rubliovas“.
Piotr Petrykowski
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 126-137; https://doi.org/10.15388/relig.2016.10

Abstract:
[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This article discusses the relationship between the development of individual identity and the culture of social memory. The starting point of the analysis is the hermeneutics of biblical texts referencing the postulate to remember and commemorate specific events in the history of the people of Israel. Such remembrance, however, is not understood solely as a memory of the past, but instead becomes the point of reference for the present and the future. The results of the analysis of the biblical texts are then referenced to education in contemporary social and cultural settings. The author points out that breaking with the past causes confusion and disorientation with regard to the reference points in the future and ultimately affects the meaning of the present, which – deprived of perspective – acquires its own autotelic value. The lack of the culture of memory also results in reducing the past to an idyllic form, illusionary rather than authentic, thus becoming a mere object of longing. It also reduces the future to the merely incidental, uprooted from the past events and thoughtlessly independent of the human being.
Dalius Jonkus
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 75-88; https://doi.org/10.15388/relig.2016.6

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje nagrinėjama intuicijos ir konstravimo santykio problema pažinime. Nikolajus Hartmannas ir Vosylius Sezemanas supranta Edmundo Husserlio fenomenologiją kaip intuicija besiremiantį pažinimą, kuris yra priešingas konstravimu grindžiamam žinojimui. Abu autoriai kritikuoja Husserlio prieigą ir siūlo susieti intuiciją ir konstravimą naudojant dialektiką ir žinojimo genezės eksplikaciją. Hartmannas pabrėžia gamtos mokslų svarbą pažinime, o Sezemanas kritikuoja mokslinį pažinimą kaip nepakankamą, nes šis objektyvuoja sąmonę ir negali suprasti vertybių. Pirma, nagrinėju, kaip Hartmannas supranta intuicijos ir konstrukcijos santykį pažinime. Antra, analizuoju, kaip Sezemanas atskleidžia duoties iracionalumą. Galiausiai, aptariu, kaip abu autoriai siekia susieti intuiciją ir konstravimą.
Published: 20 December 2016
Religija ir kultūra pp 38-49; https://doi.org/10.15388/relig.2016.3

Abstract:
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Šiame straipsnyje svarstoma karo ir taikos tema Emmanuelio Levino filosofijoje. Daugiausia dėmesio skiriama jo veikalui Totalybė ir begalybė (1961) ir siekiama parodyti, kad Levinas karą supranta kaip moralės suspendavimą. Teigiama, kad Levino filosofijoje karas atsiskleidžia, viena vertus, kaip istorinis įvykis, o antra vertus – kaip ontologinis principas. Savo ruožtu taika taip pat suprantama nevienodai – ir kaip opozicija karui, ir kaip eschatologija. Karo ir taikos santykis taip pat atskleidžia politikos ir etikos santykio problemą Levino filosofijoje. Šios temos savotiškai įrėmina Totalybę ir begalybę ir, jei totalybė yra karas, o begalybė – taika, alternatyvus šios knygos pavadinimas galėtų būti Karas ir taika.
Claudio Ciancio
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13; https://doi.org/10.15388/Relig.2013.13.10096

Abstract:
Santrauka Sąmonės filosofijos nepajėgia iki galo apsvarstyti kokybinių skirtumų tarp įvairių žmogiškojo suvokimo turinių. Savitumas, skiriantis žmogaus sąmonę nuo gyvūno sąmonės, susijęs su žmogaus galimybe reprezentuoti taip pat ir absoliutą bei laisvę. Kadangi šios sąvokos reprezentuoja absoliučią kitybę, vadinasi, jos kaip tokios viršija žmogaus galimybes. Šio perviršio kolizija grąžina sąmonę prie jos pačios, išlaisvindama ją. Šiuo būdu sąmonė tampa absoliuto vaizdiniu.
Luigi Pareyson
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13, pp 94-105; https://doi.org/10.15388/relig.2013.13.10102

Abstract:
Išreiškiantis mąstymas ir apreiškiantis mąstymas
Gianluca Cuozzo
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13; https://doi.org/10.15388/Relig.2013.13.10099

Abstract:
Santrauka Pasitelkęs techniką, žmogus transformavo patį save į milžinišką išbadėjusią ryklę, nepasotinamą būtybę, kurios šiurpą keliantis vaizdinys tarsi paspruko iš Peterio Bruegelio fantazijų. Šio vartotojiško godumo pasekmė – sąvartynu po atviru dangumi paverstas mus supantis pasaulis, gimdantis naujus košmarus, kurių veikėjai – „žiurkės ir paranoja“. Žmogų, redukuotą iki paprasčiausio vartotojo, apibūdina vampyriškas jo elgesys su jau ir taip nualintos planetos ištekliais. Toks žmogus – parazituojanti būtybė, pasaulio netekęs našlaitis, paskyręs save visų natura naturans gėrybių grobimui. Kai kurie meniniai atvaizdai, pradedant Michelangelo Bounarroti ir baigiant Casparo Davido Friedricho kūriniais, gali būti suprantami kaip pamoka, aiškinanti harmoningo santykio su pasauliu pagrindus, padedanti išvengti Ikaro, ekscentriškojo homo economicus pirmtako, beprotybės. Kol ne vėlu, privalome kuo skubiau susirūpinti mūsų bendrais, Didžiajai Būčiai priklausančiais, namais. Laiko liko nedaug. Mūsų atliekų pripildytos erdvės harmonija negrįžtamai pažeista.
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13; https://doi.org/10.15388/Relig.2013.13.10095

Abstract:
Santrauka Straipsnyje gilinamasi į Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio mąstymo raidą pradedant ankstyvaisiais jo tekstais. Teigiama, kad Hegelio apmąstymai apie moderniosios visuomenės ir kultūros susiskaidymus ir įtampas paskatino jį kelti klausimą apie galimą jungimąsi ir ieškoti principo, galinčio šį jungimąsi pagrįsti. Taip gimsta Absoliuto teorija, taip pat šiuo pagrindu vėliau plėtojamas ir Dvasios fenomenologijos projektas. Šiame kūrinyje Hegelis kalba apie kelią, kurį, pereidama visus patirties laipsnius, privalo nueiti absoliutaus žinojimo siekianti sąmonė. Paskutinėje straipsnio dalyje susitelkiama prie dvasios sąvokos vėlyvajame Hegelio mąstyme ir jos reikšmės šiuolaikinei filosofijai.
Federico Vercellone
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13, pp 55-62; https://doi.org/10.15388/relig.2013.13.10098

Abstract:
Straipsnyje nagrinėjamas (at)vaizdų įsiveržimas į mūsų pasaulį, sukėlęs estetinės patirties revoliuciją. (At)vaizdai jau nebelaikomi priklausančiais visatai, skirtingai nei realus pasaulis, aiškiai „suspenduotai“ kaip opozicija realybei. Jie gali net įtraukti mediją. Būtent medija paverčia (at)vaizdąatpažįstamu. Ji padaro jį suvokiamą kaip (at)vaizdą ir leidžia mums nesupainioti jo su realybe. Tačiau ši užtvara buvo griaunama, ne tik šiandien, bet labai dažnai (at)vaizdo istorijoje, pradedant Zeuksidu ir Parazijumi, o baigiant XVIII a. fantasmagorija ir 3D šiandien. Būtent šia užtvaranaudodamiesi nuo XVIII a. iki šių dienų apibrėžiame nihilizmą. Žinoma, visa tai sukuria teorinių ir etinių problemų. Mat dabar, skaitmeninių medijų atveju, susiduriame su tokia medija, su kuria sueiname į mainų santykį, su medija, kurioje esame. Autoriaus teigimu, ją galėtume apibūdintikaip „gyvą“ mediją, taip sugriaudami tradiciškai XX a. filosofijoje įsitvirtinusį technikos / subjektyvybės santykį, kai technika dominuoja žmonijos atžvilgiu, o ne atvirkščiai. Be to, tai naratyvi medija. Ji veikia tik interaktyviame mainų santykyje ir dialoge su ja besinaudojančiu subjektu. Šis santykis labai reikšmingas, kai susiduriame su (at)vaizdais: pavyzdžiui, kai turime reikalą supasakojimu, skirtis tarp žodinės ir vaizdinės komunikacijos tampa taki. Šis interaktyvus santykis su (at)vaizdu išryškina jo performatyvų virtualumą ir primygtinai reikalauja plėtoti (at)vaizdų ir naujųjų technologijų etiką. Remdamiesi šiuo „gyvu“ santykiu su (at)vaizdu, galime tvirtinti, kadšiandieną turime reikalą su „sekuliaria“ mitologija, mitologija be dievų. Kitaip sakant, „pasaulio vėl užkerėjimo“ problematika.
Ernesto Calogero Sferrazza Papa
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13; https://doi.org/10.15388/Relig.2013.13.10101

Abstract:
Santrauka Straipsnyje nagrinėjama „sprendimo“ sąvokos sąsaja su „krizės“ sąvoka Carlo Schmitto mąstyme. Pirmoje straipsnio dalyje, pasitelkus jo pagrindinių knygų Diktatūra (1921) ir Politinė teologija (1921) analizę, mėginama parodyti, kodėl Schmittas gali būti laikomas „krizės mąstytoju“. Antroje straipsnio dalyje pagrindžiama, kodėl sąvokos „krizė“ ir „sprendimas“ Schmitto doktrinoje yra susijusios. Paskutinėje straipsnio dalyje mėginama imtis Schmitto decizionizmui priešingos skaitymo strategijos pasitelkus du literatūrinius personažus – raštininką Bartlby ir mulą Nasrediną. Šioje straipsnio dalyje taip pat svarstoma, ar Giorgio Agambeno galios teorija gali pasiūlyti adekvačią atsvarą politikoje vyraujančiai decizionistinei prieigai. Autorius siekia parodyti, kaip neapsisprendimu, svyravimu besiremianti prieiga gali atsisakyti „krizės“, kurioje gyvena mūsų visuomenė, žodyno.
Rita Šerpytytė
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13, pp 7-8; https://doi.org/10.15388/relig.2013.13.10093

Abstract:
Publishes articles on the phenomenon of religion and the relationship between religion and culture by integrating religious studies with religious philosophy and other relevant disciplines of the field.
Ezio Gamba
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13; https://doi.org/10.15388/Relig.2013.13.10100

Abstract:
Santrauka Charles’as Larmore’as trimis teiginiais apibendrina tradicinę filosofijos poziciją savasties (pats) atžvilgiu (konkrečiai remdamasis René Descartes’u ir Johnu Locke’u): 1) savastis negalima be santykio su savimi; 2) savasties santykis su savimi (dėl kurio ji ir yra savastis) yra pažintinis santykis, t. y. savižina; 3) šis savižinos santykis yra tokios pat rūšies pažintinis santykis kaip ir pažintinis santykis, kurį pats užmezga su pasaulio objektais. Larmore’as kritikuoja antrąjį ir trečiąjį teiginius ir tvirtina, kad šis santykis (savasties santykis su savimi), neatsiejamas nuo savasties prigimties, yra ne pažintinis, o praktinis ir normatyvinis: savasties prigimtis – tai tas pats įsipareigojimo santykis, esantis tarp mano įsitikinimų ir veiksmų; kiekvienas mano įsitikinimų įpareigoja mane elgtis tam tikru būdu. Šio straipsnio autorius siekia atmesti Larmore’o pateiktą antrojo teiginio kritiką ir, sekdamas Micheliu Henry, parodyti, kad santykis, neatsiejamas nuo savasties prigimties, iš tikrųjų yra savi-patyrimas. Autoriaus teigimu, galime patvirtinti tradicinės pozicijos antrąjį teiginį apie savastį nebūdami priversti patvirtinti ir trečiąjį.savastis, savižina, savipatyrimas, Charles’as Larmore’as
Published: 28 September 2016
Religija ir kultūra, Volume 13; https://doi.org/10.15388/Relig.2013.13.10097

Abstract:
Santrauka Straipsnyje teigiama, kad esama santykio tarp būties kaip dynamis pibrėžimo Platono Sofiste ir jo amžininkų diskusijos apie nebendramačius dydžius. Tai įrodoma aiškinant, jog kai kurie Platono argumentai, pasitelkiami teigiant kiekybinio būties apibrėžimo (vienis, daugis) nepagrįstumą, grąžina persvarstyti lyginių ir nelyginių skaičių skaidymo įrodymą, kuriuo pademonstruojamas kvadrato įstrižainės iracionalumas. Tuo remiantis, straipsnyje siekiama parodyti, jog būties kaip dynamis apibrėžimas yra būtinas siekiant „išsaugoti skirtumus“, t. y. neleisti, kad vienetas būtų lygus dvejetui, o taip atsitinka, pasak Platono, monistinės ir pliuralistinės mokyklų teorijose. Ši loginė ir ontologinė griūtis yra ir įstrižainės iracionalumo neigimo pasekmė. Tokiu atveju dynamis (šiuo vardu Teaitetas vadino iracionaliuosius skaičius), kaip vidurinis terminas tarp būties ir nebūties, tai yra kaip modalinis neigimas (skirtumas), yra reikalingas siekiant išlaikyti pačią bet kokio kito skirtumo galimybę.
Published: 1 January 2013
Religija ir kultūra, Volume 12, pp 7-20; https://doi.org/10.15388/relig.2013.0.3688

Abstract:
Nors ontologija yra tapusi vadinamosios „kontinentinės filosofijos“ pamatine disciplina, dabartinis ontologijos statusas nėra akivaizdus. Todėl verta klausti – kokios pagrindinės tendencijos XX–XXI a. filosofijoje reprezentuoja dabartinį ontologijos „būvį“? Kokios yra pagrindinės šioms tendencijoms atstovaujančios postheidegerinės filosofijos „kryptys“, lemiančios dabartinį ontologijos statusą? Kaip viena iš tokių ontologijos transformatyvumą išreiškiančių tendencijų šiame straipsnyje svarstoma postheidegerinė hermeneutinė ontologija. Keliamas klausimas, kaip hermeneutiškai orientuota ontologija traktuoja pačią Būties sąvoką? Ką reiškia interpretuoti? Kokią prasmę realybei / tikrovei gali suteikti hermeneutiškai transformuota ontologija? Kaip galėtume traktuoti „naujųjų realizmų“ atsaką hermeneutinei ontologijai? Šie klausimai svarstomi Martino Heideggerio, Gianni Vattimo ir „naujojo realizmo“ kontekste, atskleidžiant „pozityvią“ nihilistinę interpretacijos kaip derealizacijos prasmę.Pagrindiniai žodžiai: faktai, interpretacija, Faktizität, realybė, nihilizmas, derealizacija.
Published: 1 January 2013
Religija ir kultūra, Volume 12, pp 62-79; https://doi.org/10.15388/relig.2013.0.3684

Abstract:
Pasitelkiant intertekstualumo teoriją straipsnyje analizuojami Emmanueliui Levinui reikšmingi rabiniškosios hermeneutinės prieigos prie Biblijos teksto elementai, tarp kurių – (Toros) teksto pirmumo prielaida ir jo interpretacijos būtinybė interpretacinėje bendruomenėje. Rabiniškoji Toros kaip Ur-Teksto samprata leidžia išvengti logocentrizmo, taip pat klasikinės Mito / Logoso priešpriešos, turint omenyje Pramano / Tiesos vertybinę opoziciją. Mito kaip vaizduotės kūrinio (metaforos, istorijos), atskleidžiančio žmogiškosios tikrovės partikuliarijas, tačiau sykiu įgalinančio teorinius svarstymus, samprata leidžia įtraukti jį į „universalizuojantį“ filosofinį diskursą, kaip buvo daroma Antikos laikais. Pabrėžiama, jog Levino „partikuliarumas“ yra ypatingas tuo, kad į savo filosofiją šis mąstytojas įtraukė ne vien graikų mitus. Taip pat pažymima, kad intelektualinė veikla kaip „dvasinio gyvenimo pagrindas“ judaizme remiasi hermeneutika, kurioje svabus intelektualine veikla užsiimančio, skaitančiojo vaidmuo, numatantis „asmenų daugio“ polifoniją. Straipsnyje teigiama, kad Levinas, priimdamas ir aptardamas šią hermeneutiką (nors ir atlieka subtilius universalizuojančius žingsnius), pats pasitelkia dialogo su tekstu hermeneutiką, būdingą rabiniškajai prieigai prie teksto. Levinui ši hermeneutika leidžia pasitelkti rabiniškus klasikinius tekstus, pirmiausia Talmudą, kaip galimą konkrečių vaizdinių šaltinį filosofiniams mąstymams, o Talmudo išminčių diskusijas, kuriose tie vaizdiniai buvo gvildenami, kaip gaires, galinčias nurodyti galimus prasmių vektorius. Straipsnyje daroma išvada, jog, žvelgiant iš intertekstualumo teorijos perspektyvos, Levinas šiais tekstais dialogo būdu dalyvauja judėjiškame intertekstualume, ir todėl laikytinas žydų minties istorijos dalimi.Pagrindiniai žodžiai: Emmanuelis Levinas, intertekstualumas, rabiniškoji hermeneutika, partikuliarumas.
Published: 1 January 2013
Religija ir kultūra, Volume 12, pp 48-61; https://doi.org/10.15388/relig.2013.0.3685

Abstract:
Straipsnyje analizuojama XX amžiaus italų filosofo Luigi Pareysono hermeneutikos samprata. Nors savo tėvynėje šis filosofas laikomas ontologinės hermeneutikos klasiku, už Italijos ribų jo vardas mažai žinomas. Straipsnyje keliamas klausimas, kuo Pareysono mąstymas aktualus ir išskirtinis bendrame ontologinės hermeneutikos kontekste. Pareysono hermeneutikos savitumas parodomas, susitelkiant į tris jo mąstymo bruožus – personalistinę hermeneutikos prieigą, originalią interpretacijos traktuotę estetikoje ir kontroversišką tiesos sampratą. Straipsnyje taip pat aptariama Pareysono hermeneutikos recepcija šiuolaikinėje italų filosofijoje. Pabrėžiama, kad šiuolaikiniam italų mąstymui Pareysono filosofija ypač svarbi tuo, kad jos veikiamos susiformavo dvi hermeneutinės mokyklos, skirtingai traktuojančios ne tik Pareysono hermeneutiką, bet ir pačią hermeneutikos sampratą.Pagrindiniai žodžiai: hermeneutika, personalistinė ontologija, formatyvumo estetika, tiesa, interpretacija.
Jolanta Saldukaitytė
Published: 1 January 2013
Religija ir kultūra, Volume 12, pp 35-47; https://doi.org/10.15388/relig.2013.0.3686

Abstract:
Straipsnyje aptariama ankstyvuosiuose Emmanuelio Levino tekstuose pristatoma egzistencijos anonimiškumo samprata. Keliant klausimą, kokia yra išsivadavimo iš anonimiškumo prasmė, parodoma, kad tai yra viena intersubjektyvaus santykio prielaidų ir pačios etikos galimybės sąlyga.Levino egzistencijos samprata taip pat padeda atskleisti jo santykį su Vakarų, ypač su Martino Heideggerio, filosofija. Autorė laikosi nuomonės, kad Levino egzistencijos ir egzistuojančiojo atskyrimas nėra tik heidegeriškojo ontologinio skirtumo apvertimas ar jo modifikacija, bet pirmasis žingsnis link šiuo skirtumu neparemtos kitybės.Pagrindiniai žodžiai: Levinas, Heideggeris, egzistencija, egzistuojantysis, anonimiškumas, atskyrimas, ontologija, etika.
Page of 3
Articles per Page
by
Show export options
  Select all
Back to Top Top