Abstract
Pasitelkęs techniką, žmogus transformavo patį save į milžinišką išbadėjusią ryklę, nepasotinamą būtybę, kurios šiurpą keliantis vaizdinys tarsi paspruko iš Peterio Bruegelio fantazijų. Šio vartotojiško godumo pasekmė – sąvartynu po atviru dangumi paverstas mus supantis pasaulis, gimdantis naujus košmarus, kurių veikėjai – „žiurkės ir paranoja“. Žmogų, redukuotą iki paprasčiausio vartotojo, apibūdina vampyriškas jo elgesys su jau ir taip nualintos planetos ištekliais. Toks žmogus – parazituojanti būtybė, pasaulio netekęs našlaitis, paskyręs save visų natura naturans gėrybių grobimui. Kai kurie meniniai atvaizdai, pradedant Michelangelo Bounarroti ir baigiant Casparo Davido Friedricho kūriniais, gali būti suprantami kaip pamoka, aiškinanti harmoningo santykio su pasauliu pagrindus, padedanti išvengti Ikaro, ekscentriškojo homo economicus pirmtako, beprotybės. Kol ne vėlu, privalome kuo skubiau susirūpinti mūsų bendrais, Didžiajai Būčiai priklausančiais, namais. Laiko liko nedaug. Mūsų atliekų pripildytos erdvės harmonija negrįžtamai pažeista.