Šiame straipsnyje analizuojami egzoforiškai vartojamo rodomojo įvardžio šìtas, šità vartosenos atvejai rytų aukštaičių pašnektėse, bandoma nustatyti, kada ir kodėl jis vartojamas kontekstuose, kuriuose labiau tikėtinas vadinamasis ‘tolimojo’ rodymo įvardis tas. Tyrimui pasirinktos kelios pašnektės: Obelių, Juodupės, Jauneikių, Stočkų. Surinkus, įvertinus ir išanalizavus medžiagą, paaiškėjo, kad fizinis atstumas (šiuo atveju – artumas) nuo kalbėtojo nėra vienintelis veiksnys, lemiantis rodomojo įvardžio šìtas, šità pasirinkimą. Tiesioginės komunikacijos akte tolimų objektų / subjektų užkodavimą vadinamuoju artimojo rodymo įvardžiu labai dažnai lemia lengvas referento atpažįstamumas adresato atžvilgiu, t. y. kalbėtojo manymas, kad kontekste yra pakankamai užuominų, padėsiančių adresatui identifikuoti objektą / subjektą.