Refine Search

New Search

Results in Journal Verbum: 185

(searched for: journal_id:(2777622))
Page of 4
Articles per Page
by
Show export options
  Select all
Silvija Smilgienė
Published: 4 December 2015
Abstract:
Mokslinėje literatūroje yra pripažįstama, kad mokytojų turimos vertybinės nuostatos daro įtaką metodologinių sprendimų pasirinkimui ir mokinių akademiniams pasiekimams. Šių nuostatų analizė yra svarbi ir reikšminga, vystant ir diegiant būsimų ir esamų mokytojų kvalifikacijos kėlimo programas ir siekiant tobulinti užsienio kalbos mokymo metodiką. Vertybinės nuostatos šiame straipsnyje yra apibrėžiamos kaip daugianaris konceptas, kuris apima profesines žinias, asmenines savybes, požiūrius, įsitikinimus ir pažinimus, kurie yra formuojami ir įtakojami socialinės aplinkos, kurioje individai vykdo savo veiklą. Šis mokslinis tyrimas buvo atliktas Lietuvoje, interviu metodu apklausus penkias anglų kalbos mokytojas, dėstančias anglų kalbą vidurinėje mokykloje. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti kaip tyrimo dalyviai suvokia, kokie yra mokinių poreikiai ugdant skaitymo įgūdžius ir kokiomis vertybinėmis nuostatomis mokytojos vadovaujasi, parinkdamos skaitymo ugdymo būdus ir metodus. Tyrimo metu taip pat siekta išsiaiškinti, kaip mokytojos vertina skaitymo metodų taikymo efektyvumą. Duomenų analizė atskleidė, kad visos tyrime dalyvavusius mokytojos teoriškai skaitymą suprato kaip linijinį psichologinį procesą, kurio metu mokiniams yra svarbu įsisavinti ir gilinti žodyno ir gramatines žinias. Tačiau respondentai, paklausti apie metodologinę skaitymo mokymo praktiką, atskleidė daugiasluoksnę nuostatą, kad skaitymas yra raštingumo ugdymo procesas, kurio metu turi būti ne tik integruotai mokomi kalbėjimo, rašymo ir klausymo įgūdžiai, bet ir formuojama asmenybė, skatinant kritinį mąstymą ir tarpkultūrinę kompetenciją. Tyrimas taip pat parodė, kad respondentams trūksta anglų kalbos komunikacinės kompetencijos ir žinių apie naujausius skaitymo mokymo metodus, siekiant patenkinti mokinių poreikius, jiems formuojant skaitymo įgūdžius. Duomenų analizė leidžia prieiti išvados, kad teorinės respondentų žinios apie skaitymo mokymą nesutampa su jų asmenine vertybine nuostata apie skaitymo metodologinę praktiką. Respondentai atskleidė, kad šiems vertybinių nuostatų skirtumams darė įtaką tokie faktoriai kaip egzaminų rei­kalavimai, asmeninė mokytojų patirtis ir mokinių poreikiai.
Giovanni Dotoli
Published: 20 December 2016
Abstract:
La première édition du « Dictionnaire de l’Académie française », publiée en 1694, constitue un événe­ment capital, dans l’histoire de la langue française. La première fois, la langue se présente comme un système. En même temps, la langue française se propose comme une langue pour l’Europe : c’est l’un des buts de la première édition. Ce dictionnaire nous présente donc le premier grand exemple d’unification linguistique nationale, sous la protection de l’État, et la vision de l’Europe unifiée. Mais ce dictionnaire n’est qu’un recueil de 18000 mots. C’est aussi une grammaire dans laquelle la morp­hosyntaxe tient une large place La grammaire du Dictionnaire de l’Académie française mériterait un livre. Ce serait le livre des grammairiens au XVIIe siècle, de Vaugelas, Bouhours, Richelet et Furetière aux linguistes de Port-Royal. Ce dictionnaire est le projet des mots, fondé sur la force de la grammaire, et des liens entre les mots en synchronie. Ayant une essence grammaticale, il est en effet aussi la gram­maire projetée dès 1635. Le but de cet article est de réfléchir sur les véritables sources grammaticales de la première édition du dictionnaire de l’Académie française et sur sa doctrine cohérente sur le plan grammatical.
Julija Korostenskienė, Greta Tarnauskaitė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 123-134; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8812

Abstract:
Šio straipsnio tyrimo tikslas – lyginamoji idiomų su arklinių šeimos gyvūnų pavadinimais analizė anglų, ispanų ir lietuvių kalbose. Nors tekstynuose idiomų su arklinių šeimos gyvūnų pavadinimais beveik nepasitaiko, jos sudaro svarią frazeologijos žodynų dalį visose trijose kalbose. Straipsnyje buvo keliama hipotezė, kad idiomų palyginimas gali padėti atskleisti sąvokas, kurios yra reikšminės skirtingoms kultūroms. Surinktos idiomos tirtos remiantis komponentine analize: sąvoka su arklinių šeimos gyvūnu buvo suskaidyta į minimalias reikšmės dalis. Lyginamoji analizė leido iškelti prielaidą, jog gyvūno samprata analizuojamose kalbose priklauso tiek nuo kalbančiųjų geografinės padėties, tiek nuo istorinių tradicijų. Pavyzdžiui, arklių lenktynių sąvoka randama tik anglų kalboje, o asilas yra svetimas lietuvių kultūrai, todėl jo paminėjimas idi­omose visuomet turi neigiamą konotaciją. Ispanų kalboje, skirtingai nuo anglų ir lietuvių kalbų, yra daugiau teigiamą konotaciją turinčių idiomų su asilo komponentu nei idiomų su arklio komponentu. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad visose trijose kalbose idiomos turi neigiamą konotaciją, kai žmogaus elgesiui apibūdinti vartojami fiziniai gyvūno bruožai.
Danguolė Melnikienė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 168-187; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8816

Abstract:
Nuo antikos laikų nepaprastą filosofų, rašytojų ir kalbininkų susidomėjimą žadino onomatopėjos – žodžiai, bandantys pamėgdžioti ne kalbinės prigimties pasaulio garsus, kuriuos sukelia žmonės, gyvūnai, gamtos reiškiniai, mechanizmai. Šis straipsnis yra skirtas vienam iš labiausiai ginčytinų onomatopėjų tyrimo aspektų – jų kalbinio statuso problemai. Nors onomatopėjos pirmąkart buvo paminėtos senovės graikų filosofų darbuose (pavyzdžiui, Platono dialoge „Kratilas“), šį susidomėjimą daugiausia paskatino kalbos kilmės paieškos. Bandydami atskleisti kalbos prigimties paslaptis ir įsivaizduoti kaip skambėjo lingua adamica, t. y. pirmojo žmogaus kalba, antikos filosofai ypatingą dėmesį skyrė onomatopėjoms, tiems primityvių garsų junginiams, kuriuos galėjo ištarti pirmieji žmonės. Amžiams bėgant, onomatopėjinės glotogenezės teorijos buvo detaliai analizuojamos ir tobulinamos, tačiau pačios onomatopėjos kaip kalbiniai vie­netai retai tapdavo tyrimų objektu. Visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus lietuvių, onomatopėjos yra priskiriamos jaustukų gramatinei klasei, tad išskirtiniai gramatiniai ir funkciniai ypatumai lieka neatskleisti. Šiame straipsnyje, remiantis šiuolaikiniais kalbiniais tyrimais ir priskiriant onomatopėjas gra­matinei jaustukų klasei, bandoma nubrėžti aiškesnę takoskyrą tarp modalinių, t. y. tikrųjų jaustukų, kurie susiję su žmogaus jausmų ir pojūčių raiška (ai, velnias, kad jį kur), ir diktalinių jaustukų, t. y. onomatopėjų. Toks atskyrimas leidžia parodyti jų funkcijas kalboje: modaliniai jaustukai atlieka ekspresyvinę, o diktaliniai – mėgdžiojamąją arba imituojamąją funkcijas.
Carmen Saggiomo
Published: 20 December 2016
Abstract:
È intenzione del presente studio esplorare la voce citoyen attraverso le entrate di alcuni fra i più rile­vanti dizionari, dal Thresor de la langue françoyse di Jean Nicot, del 1606, all’edizione del Diction­naire de L’Académie françoise del 1798. Si ha così l’occasione per censire i mutamenti semantici e culturali, l’étendue des sens, tra la pubblicazione del primo dizionario moderno della lingua francese e la quinta edizione dell’Accademia, che precede la fine del periodo rivoluzionario, assunto dalla sto­riografia come spartiacque fra età moderna e età contemporanea. Nel XVII secolo il termine citoyen rimanda, in modo pressoché costante, alla cultura giuridica greco-romana, per la quale cives erano gli abitanti di Roma, Atene, Sparta etc. La concezione della città-Stato, che caratterizza soprattutto il mondo greco, diverrà, seppur con qualità specifiche, un tratto tipico di Roma anche successivamen­te all’espansione dell’impero, ragion per cui, pur in presenza di una forte estensione territoriale, il cittadino romano resta ancorato all’Urbe. Tale modo di concepire il cittadino è rinvenibile in tutti i dizionari francesi qui analizzati. Non va dimenticato che il concetto di “Stato”, nel suo significato moderno, si afferma convenzionalmente solo dopo il Trattato di Westphalia del 1648, quando sulla scena internazionale si affacciano gli Stati nazionali. Solo nel XVIII secolo, e in particolare con la Rivoluzione francese, si passa a un citoyen inteso come soggetto parte della nazione e depositario della sovranità popolare.
Lina Bikelienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Autoriaus pozicijos raiška gana plati ir kontroversiška tema tirta skirtingais aspektais. Buvo analizuota gimtakalbių ir negimtakalbių vartosena (Hyland 2002, Callies 2010, McCrostie 2008, Natsukari 2012, Herriman 2007, Taki & Jafarpour 2012, Lancaster 2011, Neff et al. 2004), sakytinė ir rašytinė kalba (Biber 2006), aptartas disciplininis (Maroko 2013, Dzung Pho 2013) ir kalbos kintamasis (Carter-Thomas and Chambers 2012), skirtingi autoriaus raiškos būdai (Sayah & Hashemi 2014), tačiau mažai dėmesio skirta Lietuvos studentų anglų kalba rašytų tekstų tyrimui (žr. Burneikaitė 2008, 2013). Bandymų apžvelgti žanro ar institucinio kintamojo svarbą autoriaus pozicijos raiškai lietuvių studentų rašytuose tekstuose anglų kalba trūkumas paskatino atlikti šį tyrimą. Straipsnyje siekiama aptarti vieną iš svarbiausių lingvistinių priemonių autoriaus pozicijos raiškai (Burneikaitė 2013:154), asmens žymiklius, universiteto studentų anglų kalboje. Vienas iš reikalavimų studentų rašto darbams – akademinio registro vartojimas. Nors akademiniam registrui būdingas objektyvumas tradiciškai būdavo pasiekiamas autoriui tarsi atsiribojant nuo teksto ir ‘pasislepiant’ už beasmenių ar pasyvinių konstrukcijų, šiuolaikinėje literatūroje pabrėžiama, kad norėdamas įgyti skaitytojo pasitikėjimą, autorius turi vertinti tekstą, prisiimti atsakomybę ir tapti matomu (Hyland 2002). Lite­ratūroje dažnai minima negimtakalbiams studentams būdinga skirtingiems anrams būdingų normų nepaisymo problema (Breeze 2007) gali lemti gimtakalbiams nebūdingą asmens raiškos vartoseną. Tekstynų tyrimui naudoti skirtingų žanrų (rašinys, pasiūlymas, kursinis darbas), kalbos lygio (pirmas ir trečias/ ketvirtas kursai) ir skirtingose institucijose (Vilniaus ir Vytauto didžiojo univer­sitai) anglų kalba parašyti lietuvių studentų darbai. Gimtosios kalbos kintamojo reikšmingumui nustatyti naudotasi lygintinais gimtakalbių anglų studentų tekstynais. Kiekybinio tyrimo rezultatai atskleidžia skirtingą kintamųjų svarbą ir tolesnės analizės poreikį.
Sandrine Fuentes
Published: 20 December 2016
Abstract:
Dans cet article, nous nous attachons à la problématique posée par la traduction des noms de profes­sions de l’espagnol vers le français et ce, dans une perspective de Traitement Automatique des Langues (TAL). Malgré la proximité linguistique des deux langues mises en regard, des obstacles d’ordre géné­ral comme la polysémie ou le figement et d’autres plus spécifiques comme le haut degré de technicité des termes concernés ou encore la structure interne complexe des syntagmes terminologiques peuvent entraver le processus de traduction automatique. C’est pourquoi il est nécessaire de fournir au système des descriptions linguistiques exhaustives, minutieuses et formalisées. C’est ce que nous proposons dans le dictionnaire électronique DicPro, où chaque lemme est associé à des champs lexicographiques de différents types (morphologique, sémantique, syntaxique, etc.) et ce, conformément au modèle de microstructure des dictionnaires électroniques conçus au sein du LDI (Université Paris 13). Il convient de souligner que chaque entrée du dictionnaire correspond à une seule et unique unité lexicale et que les formes polysémiques sont donc automatiquement dédoublées. D’autre part, nous concevons le dic­tionnaire bilingue comme une paire de dictionnaires monolingues coordonnés (Blanco : 1999), c’est pourquoi les équivalents de traduction que nous offrons servent de pointeurs vers le module français, dans lequel les lemmes sont munis de leurs propres descriptions linguistiques.
Laura Geržotaitė, Agnė Čepaitienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Straipsnyje pristatomas Vilkaviškio jaunuolių kalbinės gimtinės vaizdinių tyrimas. Tiriamoji me­džiaga – pagal perceptyviosios dialektologijos metodologiniais principais parengtą anketą surinkti duomenys. Moksleivių savimonėje susiformavęs nevienalytis gimtųjų apylinkių šnektos vaizdas – Vilkaviškyje kalbama ir tarminiu, ir netarminiu, ir abiem kalbos variantais. Kalbinės gimtinės kaip tarminės raiš­kos plotas paprastai apima gretimas sritis arba beveik sutampa su patarmės, regiono ribomis. Kalbinė gimtinė kaip bendrinės kalbos zona, Vilkaviškio jaunuolių požiūriu, neatsiejama nuo Marijampolės, kurioje taip pat fiksuota trejopa kalbinė raiška. Vilkaviškio apylinkėse vartojamos šnektos gyvybingumą ir tęstinumą rodo ne tik beveik pusės res­pondentų pasirinkimas kalbėti tarmiškai, palankus tarmės vertinimas ir jos vartojimas visuose do­menuose, tarmiškai kalbančio žmogaus siejimas su kilme, gyvenamąja vieta, praeitimi, vyriausiąja karta ir pagarba savam kraštui, tradicijoms, bet ir sudėtingas savajai šnektai būdingų tarminių ypa­tybių įvardijimas.
Lina Bikelienė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 29-40; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8806

Abstract:
Šio tyrimo tikslas – ištirti sąmoningą ir nesąmoningą lietuvių studentų pasirinkimą vartoti vieną iš dviejų pagrindinių anglų kalbos variantų: britų ir amerikiečių. Tyrimui buvo pasirinkti trys aspektai: rašyba ir leksinių vienetų bei prielinksnių vartojimas. Duomenys šių aspektų ir lietuvių studentų anglų kalbos varianto pasirinkimo tyrimui buvo gauti iš 124 studentų, studijuojančių skirtingose Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto vykdomose programose, užpildytų klausimynų. Dėl vyraujančios nuomonės, kad anglų kalbos variantų skirtumus geriausiai gali atspindėti rašybos normų laikymasis, pagrindinis dėmesys buvo skirtas rašybos tyrimui. Šešios sisteminės rašybos gupės buvo išanalizuotos penkiuose lietuvių studentų anglų kalbos tekstynuose. Tris iš jų sudarė rašiniai, parašyti anglų filologijos sudentų, studijuojančių Vilniaus (AFK1 ir LICLE-VU) ir Vytauto Didžiojo (LICLE-VDU) universitetuose. Kitus du tekstynus sudarė Vilniaus universiteto Užsienio kalbų instituto lingvistinių programų studentų santraukos (CALE-SUM-LIT) ir kursiniai darbai (CALE-RPA-LIT). Klausimynu ir studentų tekstynais pagrįstas tyrimas atskleidė, kad lietuvių studentai nežymiai teikia pirmenybę britų anglų kalbos normoms, tačiau statistiškai reikšmingas skirtumas tarp požiūrio į anglų kalbos variantus nebuvo nustatytas. Išryškėjęs skirtumas tarp studentų įsivaizduojamo ir realaus anglų kalbos variantų vartojimo gali žymėti nepakankamą studentų suvokimą apie studijuo­jamos kalbos variantus. Šią prielaidą sustiprina faktas, kad nebuvo nei vieno klausimyną pildžiusio studento, kuris būtų nuosekliai laikęsis vienam kalbos variantui būdingų normų. Tirtų tekstynų duomenys išryškino galimus su mokymo institucijomis susijusius skirtumus. Bendri LICLE-VU ir LICLE-VDU rezultatai atspindi priešingas tendencijas, tačiau atskirų rašybos grupių analizė rodo nenuoseklų normų laikymąsi. Dėl tyrimui naudotos mažos tiriamųjų imties ir klausimyno apimties, rezultatai turėtų būti traktuojami kaip preliminarūs.
Svetozar Poštič
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 188-195; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8817

Abstract:
Šiame straipsnyje ieškoma animacinių filmukų žiūrėjimo vaikystėje ir anglų kalbos įsisavinimo sąsajų, ypač tais atvejais, kai beveik pasiekiamas gimtosios amerikiečių kalbos tarimo lygis. Formu­luojant išvadas, remtasi anketa, kuri buvo išdalinta aštuoniems Vilniaus universiteto pirmo ir antro kurso fizikos ir ekonomikos studentams, kurių anglų kalbos žinios puikios, o jų tarimas artimas amerikietiškam. Nė vienas iš jų negyveno šalyje, kurioje kalbama angliškai. Anketoje, kurią užpildė, jie buvo paprašyti įvertinti, kuri priemonė jiems labiausiai padėjo mokantis kalbos, kiek laiko jie praleisdavo žiūrėdami filmukus vaikystėje, kokius dažniausiai žiūrėdavo. Jie taip pat turėjo pasakyti, ar prisimena, kad vartojo tam tikrus pasakymus iš animacinių filmukų, kad buvo susitapatinę su animacinių filmukų veikėjais. Tyrimo rezultatas patvirtino hipotezę, kad animacinių filmukų žiūrėjimas lemia tokį kalbos išmokimą, kuris artimas gimtajai. Prieinama prie išvados, kad, norint taip veiksmingai įsisavinti kalbą, pakanka žiūrėti animacinius filmukus, nors kalbos vartojimas ir ribotas. Šis teiginys paremtas ir kalbininkų išvadomis, kuriose teigiama, jog vaikai iki šešerių metų gali pasiekti geriausių rezultatų mokydamiesi tokio anglų kalbos tarimo, kuris beveik nesiskiria nuo gimtosios. Mokymosi galimy­bės labai sumažėja sulaukus trylikos metų, o tarp šešerių ir trylikos metų tikėtina, kad rezultatas bus teigiamas. Studentai, kurie buvo apklausti, žiūrėjo amerikietiškus animacinius filmukus nuo ankstyvos vaikystės iki paauglystės ir tokiu būdu pagerino savo klausymo ir kalbėjimo įgūdžius. Pasibaigus paauglystei, jie patobulino savo rašymo ir skaitymo įgūdžius naudodamiesi kitomis informacijos priemonėmis, labiausiai internetu.
Svetlana Kosova, Paula Klanauskaitė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 135-149; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8813

Abstract:
Paremiologinėje literatūroje patarlės yra nagrinėjamos naudojant daugelį skirstymo metodų, vienas iš jų – pagal jose vartojamus raktinius žodžius. Šiame straipsnyje tokiais raktiniais žodžiais pasirinkti spalvų pavadinimai, esantys vienu iš produktyviausių patarlių kūrimo būdų. Lyginant prancūzų ir lietuvių patarlėse minimas spalvas, aiškėja ir pačių patarlių reikšmingumas, savitumas bei svarba. Dažniausiai patarlėse randamos spalvos yra juoda, balta, žalia, raudona, mėlyna ir ruda. Remiantis pavyzdžiais, yra gretinamos patarlės, aprašomos minimų spalvų reikšmės ir parodomas abiejų kal­bų patarlėse vartojamų spalvų reikšmių panašumas. Nors prancūzų kalboje spalvų pavadinimų yra kur kas daugiau, patarlėse dažniausiai vartojami tik pagrindiniai jų pavadinimai, todėl vartojamų spalvų kiekis abiejose kalbose smarkiai nesiskiria. Šio straipsnio tikslas – ištirti spalvų reikšmes abiejų kalbų patarlėse, atskleidžiant jų panašumus ir skirtumus.
Daiva Jakavonytė-Staškuvienė, Aušra Žemgulienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Geri kiekvieno asmens kalbiniai gebėjimai – pamatas kokybiškam mokymuisi, kokybiškam gyveni­mui. Vienas iš pažangių kalbos gebėjimų ugdymo būdų – integruotas ugdymas, kai kalbos gebėjimai ugdomi ne tik kalbų, bet ir kitų dalykų pamokose. Be to, tuo pat metu remiantis kalbiniais gebėjimais įsisavinamas dalykinis turinys, t. y. ugdomas tam tikro dalyko raštingumas. Straipsnyje pateikiama kalbinių gebėjimų integruoto ugdymo teorinė ir studija, pagrindžianti tokio ugdymo galimybes bei rekomendacijas Lietuvos ugdymo turinio tobulinimui. Empirinis tyrimas atliktas aiškinantis pradi­nių klasių mokinių istorinio laiko tėkmės supratimo gebėjimus, pasireiškiančius vaikų argumentuota kalba.
Svetlana Kosova, Aistė Lukoševičiūtė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Lietuvių ir prancūzų kalbose būdvardžiai plačiai vartojami tiek kasdienėje kalboje, tiek literatūroje, o bene svarbiausias taisyklingo jų vartojimo aspektas – būdvardžių derinimas su daiktavardžiais. Šiame straipsnyje analizuojami minėtųjų kalbų spalvą reiškiantys būdvardžiai ir jų derinimas su daiktavardžiais, kuriuos apibūdina. Tiriamos būdvardžių rūšys bei funkcijos minėtose kalbose, di­džiausią dėmesį sutelkiant ties spalvą reiškiančiais būdvardžiais. Remiantis pavyzdžiais, analizuoja­ma kokiomis kategorijomis šie būdvardžiai derinami prancūzų bei lietuvių kalbose. Šių dviejų kalbų būdvardžių derinimas su daiktavardžiais gerokai skiriasi. Skiriasi ir spalvą reiškiančių būdvardžių pozicija daiktavardinėse frazėse, kas taip pat turi įtakos jų derinimui. Straipsnio tikslas – atskleisti spalvą reiškiančių būdvardžių derinimo su daiktavardžiais lietuvių ir prancūzų kalbose panašumus bei skirtumus, iliustruojant juos surinktais pavyzdžiais.
Arūnė Kairytė, Lina Bikelienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Lingvistinis daugiaprasmiškumas ir nekonkretumas – du fenomenai, susiję su keliomis galimomis ar netiksliomis išsireiškimų reikšmėmis. Nepaisant to, kad daugiaprasmiškumas ir nekonkretumas iš pirmo žvilgsio atrodo labai panašūs ar net vienodi, iš tiesų jie turi kelis esminius skirtumus, kurie yra būtini norint suprasti šių fenomenų esmę. Daugiaprasmiškumas ir nekonkretumas dominuoja daugelyje kalbos sričių ir stilių, tad patarlės – ne išimtis. Nors daugybė lingvistų, logikų ir filosofų (Tanaka 1994, Varzi 2001, Pedersen 2002, Keefe 2003, Kennedy 2011, Löbner 2013, etc.) tyrinėjo šiuos fenomenus, atsakymas į klausimą, kaip jie funkcionuoja kalboje, ypač patarlėse, dar nerastas. Šiuo tyrimu siekiama aptarti lingvistinio daugiaprasmiškumo ir nekonkretumo vartojimą britiškose patarlėse. Darbe buvo pasitelktas mišrus tyrimo metodas, apimantis tiek kiekybinį, tiek kokybinį metodą. Medžiaga tyrimui buvo surinkta iš internetinės svetainės Learn English Today, o konkretūs pavyzdžiai, siekiant išlaikyti objektyvumą, tyrimui atrinkti naudojant Random Number Generator. Pavyzdžiai buvo skaičiuojami, o patarlės, turinčios daugiau nei vieną nekonkrečią ar kelias nekonkrečias reikšmes, buvo atidžiau analizuojamos. Straipsnyje tirti ne tik skirtingi lingvistinio daugiaprasmiškumo ir nekonkretumo tipai, bet ir jų dažnis britiškose patarlėse.
Lyudmyla Marchuk
Published: 4 December 2015
Abstract:
Украинские лингвисты уделяют много внимания исследованию идиостиля мастеров ху­дожественного слова. Этой теме посвящены труды С. Быбык, И. Билодида, В. Ващенка, С. Ермоленко, В. Калашника, Т. Космеды, А. Мойсиенка, Н. Пилинского, А. Потебни, В. Руса­нивского, Н. Сологуб, Л. Ставицкой, В. Статеевой, Г. Сюты, В. Чабаненка, И. Чередниченка и др. В этом аспекте важная роль в становлении художественного, публицистического, эпи­столярного стилей современного украинского литературного языка принадлежит извест­ному писателю Григорию Билоусу. Нам известны его поэзии, драматические поэмы, роман «Рудоман», собрание писем «Слова, слова, спасіте наші душі…». В мозаическом разнообра­зии писем четко прослеживается главный сюжетный стержень: ежечасное движение лич­ности от первого осознания своего пребывания в этом мире – к таинственности слова, к неосознанным его глубинам. Кроме писем, Григорий Билоус известен как певец Григория Сковороды, символ творчества которого красной нитью проходит сквозь все произведения Григория Павловича.
Julija Korostenskienė
Published: 4 December 2015
Abstract:
Šiame straipsnyje lietuvių kalbos veiksmažodžio priešdėliai tirti remiantis Peterio Svenonio meto­dologija. Lietuvių kalbos priešdėliai pasižymi tuo, kad juose sangrąžos dalelytė -si- juda iš veiksma­žodžio galo į poziciją tarp priešdėlio ir veiksmažodžio, tačiau tokia sangrąžos vieta bei priežastys, kodėl sangrąža nekyla virš tam tikros ribos sintaksiniame medyje, lieka neaiškios.Straipsnyje pirmiausia atskleidžiamas frazinis visų lietuvių kalbos veiksmažodžio priešdėlių statusas. Toliau, taikant Svenonio kriterijus, priešdėliai suskirstomi į dvi grupes: leksinius ir super­leksinius priešdėlius. Leksiniai priešdėliai kilo iš prielinksnių: jie gali suteikti tiek tiesioginę, tiek perkeltinę reikšmę. Superleksiniai priešdėliai kilo iš dalelyčių: jie gali eiti prieš leksinius priešdėlius sintaksiniame medyje, o jų perteikiama reikšmė nebūna perkeltinė. Remiantis Aleco Marantzo (1988) idiomos konstravimo principu, parodoma, kad sintaksiniame medyje leksiniai priešdėliai atsiran­da (angl. merge) po veiksmažodžio, tačiau juda į poziciją prieš veiksmažodį, kad įgautų rezultato reikšmę, o superleksiniai priešdėliai atsiranda prieš veiksmažodį. Skirtinga priešdėlių atsiradimo vieta paaiškina sangrąžos vietą veiksmažodžio struktūroje: sangrąža visuomet lieka veiksmažodžio komplekso viduje kaip fizinis veiksnio pėdsakas (angl. trace).
, Vaiva Zuzevičiūtė, Daiva Vitkutė-Adžgauskienė
Published: 4 December 2015
Abstract:
Tyrimo idėja kilo analizuojant pirmo kurso studentų pasiekimus. Studentai vangiai bendravo uni­versiteto intraneto erdvėje, atsiųsdavo atliktas užduotis ne ten, kur buvo nurodyta, nepastebėdavo kalendoriaus pranešimų, dėstytojų pranešimus pastebėdavo tik po kelių dienų. Empirinis tyrimas parodė, kad pirmo kurso studentai (skaitmeniniai čiabuviai) gana nenoriai palieka komforto zonas „Facebook“ ir panašiuose socialiniuose tinkluose, kad pasinaudotų specialių mokymuisi skirtų virtualių aplinkų galimybėmis, taip pat ir universiteto virtualias mokymosi aplinkas. Straipsnis parengtas remiantis mokslinės literatūros analize ir empiriniu tyrimu. Tyrimo duomenys surinkti trijuose universitetuose remiantis kokybinio ir kiekybinio tyrimo metodologija, tačiau, atsižvelgiant į apribojimus, straipsnyje pristatomas pilotinis tyrimas. Probleminis klausimas. Studentai – SČ – taiko savo kasdienėje (laisvalaikio) veikloje informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis (IKT) grindžiamus įrankius. Vadinasi, tai jiems patrauklu. Ar IKT grindžiami įrankiai, taikomi studijoms, yra patrauklūs studentams? Kaip jie vertina virtualią komunikavimo ir grupinio darbo aplinką universitete? Tyrimo tikslas atskleisti ne technologijos ir fizinių mokslų krypčių studijų studentų - SČ - požiūrį į interneto įrankius ir jų naudojimą studijoms. Išvados: studentai (SČ) vangiai naudoja internetu (arba IKT) grindžiamus įrankius skirtus mokymuisi studijose – dažniau studijoms jie linkę naudoti socialinius tinklus; studentams kartais nepavyksta konceptualizuoti IKT grindžiamus įrankius, kaip tinkamus mokymuisi ir jie virtualios universiteto aplinkos nevertina kaip sudėtinės realaus universiteto dalies; patyrusio dėstytojo vaidmuo studijose išlieka svarbus ir reikšmingas bent tam tikrą laiką dabar ir ateityje ne tik studentams bet ir jauniems karjerą pradedantiems dėstytojams.
Silvija Smilgienė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 292-295; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8826

Abstract:
THOMAS, Gary 2010. How to do Your Research Project.A Guide for Students in Education and Applied Social Sciences.London: SAGE Publications. 254 p. ISBN 978-1-84787-442-9
Béatrice Boufoy-Bastick
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 220-232; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8820

Abstract:
Pourquoi des élèves de différents groupes culturels qui partagent le même système éducatif montrent-ils des différences notoires de résultats académiques ? Ces différences de résultats entre groupes culturels dans un même système éducatif s’est avéré un perpétuel problème affrontant nos intentions liminaires d’équité et méritocratie que de nombreuses solutions proposées n’ont réussi à résoudre. Certaines cultures sont-elles génétiquement plus intelligentes que d’autres ? Certains groupes bénéficient-ils d’avantages matériels leur permettant de faire meilleure utilisation de l’éducation offerte ? C’est une histoire sans cesse répétée d’avantage socio-culturel versus d’exploitation socio-culturelle. Cet article explore les différences culturelles qui semblent influer sur les résultats académiques en utilisant le contexte éducatif des îles Fidji. Il introduit le construit méthodologique de l’Horizon de l’évènement pour éclairer, notamment, les différences en didactique des langues. Partant du constat que les pratiques pédagogiques sont culturellement définies, il montre comment l’interprétation et l’opérationnalisation d’un même curriculum d’anglais langue seconde prescrit par le Ministère de l’éducation par deux groupes ethniques culturellement dissemblables, les Fidjiens autochtones et les Indo-fidjiens, produit des résultats académiques notoirement différenciés ; cet écart s’explique par leurs attentes éducatives différentes associées à leurs différents Horizons de l’évènement.
Daiva Aliūkaitė, Danguolė Mikulėnienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Straipsnis skirtas išsilavinimo kaip vieno iš bendrinės kalbos vaizdinio požymių integruotumo anali­zei pristatyti. Tyrimo pagrindas – mokslinio projekto „Bendrinės kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje“ duomenys. Tyrimas vykdytas dešimtyje punktų, kurie, atsižvelgiant į užimamą plotą, proporcingai pasirinkti žemaičių (3) ir aukštaičių (7) geolektinėse ir regiolektinėse zonose. Ben­dra tyrimo imtis – 1415 tiriamųjų. Medžiagos tipas – sąmoningosios jaunuolių nuostatos, gautos at­likus anoniminį anketavimą. Pagrindinis anketos klausimų ir užduočių blokas yra skirtas regioninio variantiškumo vertinimui, savo požiūrį į bendrinę kalbą tiriamieji atskleidė per mentalinį žemėlapį ir atsakydami į atvirąjį ketvirtąjį anketos klausimą, skirtą bendrine kalba kalbančio žmogaus asocia­tams išsiaiškinti. Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslui pasiekti yra svarbi bendrinės kalbos vartotojo asociatų užduoties medžiaga. Analizuojant laikomasi nuostatos, kad varianto ir jo vartotojo bruožai paprastojo kalbos bendruomenės nario požiūriu iš esmės yra susiję. Plėtojant įžvalgas apie išsilavini­mo kaip bendrinės kalbos požymio integruotumą Lietuvos jaunuolių vaizdiniuose, nuosekliai išsklei­džiami visų dešimties tyrimo punktų duomenys, aiškinami juose fiksuoti bendrumai ir skirtumai.
Nino Sharashenidze
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 281-291; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8825

Abstract:
The aim of the research was to study the characteristic features of the new generation in Georgia by means of self-evaluation, namely, what key features they identify regarding the new generation. In order to implement the analysis, a questionnaire was compiled and a survey was carried out among youngsters born in the years between 1980 and 1990. The argumentation of the answers and their analysis explained the basis for the origin and development of these features, which were grouped into categories. For each category, certain sub-categories were outlined. The survey has proved that the existing situation – globalization, development of technology, etc. – influences the new generation and leads to the development of specific features. It can be concluded that the new generation greatly differs from the previous ones. Representatives of the new generation are well familiar with modern technologies, they communicate more easily. Besides, they are more critical and try to re-evaluate outdated traditions. They aspire to independence and new ideas, although all the above-mentioned leads to a certain degree of stress. Thus, the characteristic features of the new generation in Georgia are as follows: addiction to digital technologies, facilitated communication, aspiration to independence, openness to novelty and re-evaluation of tradi­tions, tenacity, freedom of expression, acceptance, superficiality, and stress. These characteristic features reflect not only the peculiarities of the new generation, their aspirations and inclinations, but also current processes in the country and the impact of these processes on the mentality of the community. All the above-mentioned should be taken into account in all fields of life, especially in the system of education.
Edita Valiulienė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 207-219; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8819

Abstract:
Straipsnyje pristatoma gretinamoji analizė, kurios objektas – temperatūros metaforos ir jų raiška lietuvių ir anglų kalbose. Tekstynų medžiaga paremtas tyrimas atskleidžia ir bendras metaforizacijos tendencijas, ir specifinius kalbų bruožus – savitas konceptualiąsias metaforas ir jų raiškos būdus. Dėl universalios fizinės patirties ir bendrų kultūros tradicijų didžioji dalis metaforizuojamų požymių gretinamose kalbose sutampa. Šie požymiai dažniausiai priskiriami žmogui, jo emocijoms, veiklai ir santykiams su kitais žmonėmis. Karštis kaip aukšta temperatūra metaforizuoja didelį intensyvumą (emocijų, veiklos, sudėtingų, nemalonių situacijų), šiluma, tapatinama su paties žmogaus kūno temperatūra, – malonius jausmus, pojūčius, draugiškus, artimus santykius, o šaltis ir (ar) vėsuma – šių požymių priešybes, t. y. mažą emocijų ir veiklos intensyvumą ar visišką nebuvimą arba neigiamus jausmus, pojūčius, santykius. Abiejose kalbose taip pat realizuojamos konceptualiosios metaforos SKUBA, NAUJUMAS YRA KARŠTIS ir PRADINIS ETAPAS YRA APŠILIMAS. Anglų kalboje temperatūros kaip metaforų ištakos srities apimtis didesnė. Čia produktyvesnės karščio ir vėsumos metaforos – remiantis karščio konceptu metaforizuojamas populiarumas, gera kokybė, o vėsumos konceptą reprezentuojantis cool reiškia šaunumą, patrauklumą, madingumą. Anglų kalboje dažnesnė ir įvairesnė teigiamų vėsumos metaforomis konceptualizuojamų požymių – savitvardos, santūrumo, racionalumo – raiška, sietina su tautiniais britų charakterio ypatumais. Kalbos lygmenyje metaforiniai pasakymai skiriasi keliais aspektais: gramatiniais požymiais (pasakymų apimtimi, kalbos dalimis), junglumo modeliais, specifiniais dariniais, frazeologizmais, konvencionalumu ir abstraktumo/konkretumo lygiu. Pastebėta ir gretinamų kalbų sąveika – anglų kalbos, dominuojančios šiuolaikinėje globalioje kultūroje, metaforų ir jų raiškos formų skverbimasis į lietuvių kalbą (vartojami semantizmai, nebūdingi junginiai, anglų kalbos elementai, nauji terminai).
Edita Butrimė, Giedrutė Grigonienė, Laima Šarkauskienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Mokymo veiksmingumas yra dažnai aptariamas, diskutuojamas ir vertinamas. Akivaizdu, kad jis tiesiogiai susijęs su studentų mokymusi. Bet kaip įvertinti mokymo (-si) kokybę? Vienas iš indika­torių gali būti studentų požiūris, kadangi jie tiesiogiai dalyvauja šiame procese. Tyrimo idėja kilo siekiant grįžtamojo ryšio iš studentų profesinės terminijos lotynų kalba pratybose ir studijų įvado pratybose. Straipsnyje aptariami profesinės terminijos lotynų kalba mokymo ir mokymosi proceso veiksniai remiantis Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Medicinos akademijos pirmo kurso studentų požiūrio pilotiniu tyrimu. Tyrimo tikslas – remiantis LSMU Medicinos akademijos pirmakursių požiūriu, gauti grįžtamąjį ryšį apie profesinės terminijos lotynų kalba mokymo ir mokymosi proceso teigiamus bei neigiamus veiksnius, kad būtų užtikrinta šio proceso kokybė. Tyrimo rezultatai atskleidė teigiamus ir tobulintinus profesinės terminijos lotynų kalba pagrindų mokymo(-si) proceso aspektus.Studentų požiūris į mokymąsi, profesinė terminija, mokymo(-si) pro­ceso kokybė, mokymosi aplinka, studentų požiūris į profesinės terminijos lotynų kalba pagrindų mokymą(-si)
Roma Kriaučiūnienė, Vilija Sangailaitė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Leksinė ekspansija yra ir labai patraukli, bet taip pat ir greitai nuvilianti lingvistikos tyrinėjimų sritis. Viena vertus, ji gali atskleisti daug turiningų įžvalgų apie kalbą ir jos vartotojus, nes nauji žodžiai atspindi kalbinę tam tikros bendruomenės situaciją, jos mąstyseną, pažiūras, naujų žodžių vartosenos modelius. Kita vertus, beveik neįmanoma išsamiai pateikti pačių naujausių leksikos pokyčių. Nepaisant tokių tyrimų sudėtingumo, jie yra vertingi, nes nauji žodžiai yra esminis bet kurios gyvosios kalbos studijų ir mokymo bei mokymosi elementas. Tyrimas grindžiamas naujų, nuo 2004 metų įtrauktų į Oksfordo anglų kalbos žodyno ( OED) elektroninę versiją ( į imtį įeina įvairių semantinių laukų bei skirtingos kilmė nauji, jau pripažintos vartosenos žodžiai) analize. Šiame straipsnyje dėmesys yra skiriamas šių žodžių darybos procesams, tikintis atrasti, kurie darybos būdai prisideda prie dabartinės anglų leksikos plėtros ir kurie iš jų yra dažniausiai vartojami. Tikslui pasiekti yra keliami šie uždaviniai: 1) naujų žodžių sampratos apibrėžtis ir anglų kalbos leksikos plėtros procesų apžvalga; 2) naujų šiuolaikinės anglų kalbos žodžių, pateikiamų Oksfordo anglų kalbos žodyno (OED) elektroninėje versijoje, darybos būdų nustatymas. Šiame tyrime taikyti kieky­biniai ir kokybiniai tyrimo metodai. Rezultatai rodo, kad naujų žodžių sąvoka nėra paprasta anglų kalboje. Naujausiai kalbinėje bendruomenėje pripažintai ir vartojamai leksikai apibūdinti sinoni­miškai yra naudojami tiek terminas „naujadaras“, tiek sąvoka „naujas žodis“. Tyrimas atskleidė, kad derivacija, trumpiniai ir dūriniai yra dažniausiai naudojami žodžių darybos būdai naujos leksikos kūrimo procesuose. Semantinė kaita taip pat reikšmingai prisideda prie dabartinio žodyno plėtros. Pažymėtina, kad analogijos pagrindu sudaroma daugybė naujų žodžių. Kiti žodžių darybos būdai yra naudojami retai arba visai nenaudojami. Tyrimo rezultatai atitinka ankstesniuose tyrimuose pastebėtas leksikos plėtros tendencijas.
Sabine Albert
Published: 20 December 2016
Abstract:
Si l’emprunt figure parmi les multiples procédés permettant d’enrichir le fonds lexical d’une langue, son intégration totale dans un système linguistique n’intervient qu’au terme d’un long processus que peuvent retracer les dictionnaires. Nous étudierons ici comment le Trésor de la Langue Française, un dictionnaire très extensif à vocation scientifique, rend compte des évolutions formelles, graphiques, morphologiques, sémantiques susceptibles d’affecter les emprunts avant la captation lexicographique qui avalise leur présence dans la langue française. Nous nous pencherons également sur les options retenues vis-à-vis des recommandations officielles, descriptives ou normatives, par les rédacteurs du TLF
Aušra Dičpinigaitytė, Julija Korostenskienė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 53-68; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8808

Abstract:
Straipsnyje tiriama šešių būdo prieveiksmių pozicija anglų, ispanų ir lietuvių kalbose. Remiamasi generatyvinės sintaksės metodologija, pagal kurią prieveiksmis sintaksiniame medyje yra laikomas viena stabiliausių kalbos dalių, padedančių nusakyti veiksmažodžio poziciją sakinyje. Taip pat remia­masi Anne Rochette (1990) prieveiksmių klasifikacija, pagal kurią prieveiksmiai gali užimti vieną ar kelias iš šių pozicijų: pradinę (angl. initial), už veiksmažodžio grupės ribų (angl. VP-external/ Aux) arba veiksmažodžio grupės viduje (angl. VP-internal). Tekstyno duomenų tyrimas atskleidė, jog žemiausią vietą prieveiksmių hierarchijoje užimantys anglų kalbos prieveiksmiai well ir fast ne visada eina veiksmažodžio grupės viduje, bet gali eiti ir prieš veiksmažodį, tai leidžia manyti, kad jie gali būti ir aukštesnę vietą sakinio narių hierarchijoje užimantys vienetai. Taip pat buvo pastebėta, jog būdo prieveiksmiai ispanų ir lietuvių kalbose kartais užima skirtingas pozicijas sakinyje nei jų angliški atitikmenys ir todėl priklauso skirtingoms prieveiksmių klasėms. Pavyzdžiui, anglų ir ispanų kalbų prieveiksmiai priklauso IV prieveiksmių klasei, o lietuvių kalbos atitikmenų pozicija sakinyje leidžia juos priskirti I klasei. Straipsnyje pabrėžiama, kad anglų ir is­panų kalbų prieveiksmiai dažniausiai eina tik dviejose pozicijose, t. y. iš karto prieš veiksmažodžio grupę ir jos viduje. Lietuvių kalboje prieveiksmių pozicinė įvairovė yra didžiausia, kuri, manytina, yra susijusi su perteikiamos informacijos kalbančiojo požiūriu svarba.
Danguolė Melnikienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
ENCKELL, Pierre, RÉZEAU, Pierre, 2005. Dictionnaire des onomatopées. Deuxième édition, revue et augmentée. Paris : PUF. – 632 p. ISBN 2 13 055363XMelius tarde, quam nunquam. Ce proverbe latin, attribué à Denys d’Halicarnasse, contem­porain de Jules César et d’Auguste, explique de son mieux les raisons de ce compte rendu. Le dictionnaire que nous allons présenter ici, demeure la référence incontestable dans le domaine des onomatopées depuis une bonne dizaine d’années. Et pourtant, jusqu’à nos jours, il n’existe aucune étude, consacré à ce richissime ouvrage spécialisé, unique dans son genre. Notre but est donc de rendre hommage tardif au Dictionnaire des onomatopées de Pierre Enckell et de Pierre Rézeau qui est, sans aucun doute, le premier dictionnaire scientifique des onomatopées françaises1 et reste, jusqu’à nos jours, le plus volumineux (627 pages) et le plus exhaustif2. La quatrième de son couverture met en évidence le fait que « la richesse de cet inventaire original […] est d’être aussi un dictionnaire littéraire » et souligne cette passion et exactitude avec lesquelles « les auteurs ont relevé ces termes dans des milliers d’ouvrages anciens et modernes, pour les classer et analyser, préciser les origines, leurs emplois et leurs sens illustrés par de multiples exemples ».
Danguolė Melnikienė, Karolina Chorevič
Published: 20 December 2016
Abstract:
« La langue de Rabelais est une des plus imagéesqu’on ait jamais écrite »Pierre de La JuillièreQuelques années avant l’édiction de l’ordonnance de Villers-Cotterêts (1539), l’acte fondateur de la primauté et de l’exclusivité du français dans les documents relatifs à la vie publique du royaume de France, François Rabelais publie ses romans Gargantua (1532) et Pantagruel (1534). Un des grands fondateurs de cet idiome, cet auteur prend beaucoup de plaisir à jouer avec les mots, à écouter leur sonorité et à faire ainsi part de sa richesse prodigieuse. Les signes les plus marquants de son style grotesque sont, de l’avis général, la profusion, l’excès et l’exagération. Cet article est consacré à deux figures emblématiques de l’exagération, à savoir l’hyperbole et la litote. Loin de prétendre traiter de manière exhaustive cette richesse inouïe de l’univers hyperbolique de Rabelais, nous avons concentré notre attention sur les deux types productifs des hyperboles et des litotes, notamment sur celui qui est lié à l’emploi de nombres ainsi qu’à celui qui évoque des personnages historiques, des lieux et des monuments célèbres. Dans cette étude nous avons analysé également la corrélation de ces figures macrostructurales avec les deux figures microstructurales, telles que la comparaison et l’énumération.
Юлиан Семенчук
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 260-270; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8823

Abstract:
В статье рассматриваются теоретические предпосылки для формирования и усовершен­ствования у студентов межкультурной компетентности как структурного компонента иноязычной профессиональной коммуникативной компетентности, обосновывается не­обходимость использования интерактивных форм работы, изучаются их дидактические возможности и предлагаются некоторые упражнения. Такая задача обусловлена тем, что студенты экономических специальностей, которые специализируются в сфере междуна­родных экономических отношений, нуждаются в развитии умений деловой коммуникации с учетом ее межкультурных особенностей. Изучение студентами основ устной и письмен­ной деловой коммуникации на иностранном языке должно проходить в интерактивных формах работы с образцами документов, с аутентичными текстами для чтения и ау­дирования, чтобы усвоить терминологию, расширить знания социокультурного контек­ста деловых контактов и научиться применять эти знания при моделировании ситуаций делового общения. На основе результатов исследования утверждается, что использование приемов интерактивного обучения позволит студентам решать деловые проблемы, разви­вать свои творческие способности в процессе профессионально ориентированной деятель­ности и соблюдать межкультурные нормы общения.
Мария Мартемьянова
Published: 20 December 2016
Abstract:
НЕКИПЕЛОВА, И. М., 2016. Шаг за шагом (русский язык как иностранный). Часть 1: Учебник [Текст]. Москва-Ижевск: Институт компьютерных исследований, НИЦ «Регулярная и хаотическая динамика». – 116 с.В июне 2016 года вышла в свет первая часть учебника, предназначенного для обуче­ния русскому языку граждан зарубежных стран, желающих получить образование в вузах России. К изданию учебник рекомендован УМО РАЕ (Международной ассоциацией учёных, преподавателей и специалистов) по классическому универ­ситетскому и техническому образованию в качестве учебника для студентов всех специальностей очной формы обучения, обучающихся по образовательной про­грамме подготовительного отделения «Русский язык как иностранный» (Протокол № 575 от 30 мая 2016 г.)
Dovilė Vengalienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Straipsnyje siekiama aptarti humoristinius politizuoto diskurso aspektus remiantis moksliniu konceptualiojo blendingo mechanizmo modeliu (sukurtu M. Turner ir G. Fauconnier). Tiriant politizuotą Lietuvos diskursą prieš ir porinkiminiu laikotarpiu Lietuvoje, pastebima, jog tiek patys įvykiai, tiek juose dalyvaujantys politikai dažnai yra implikatyviai vertinami juos pajuoki­ant. Straipsnyje daroma prielaida, kad ironija, ar humoras apskritai, neretai yra konceptualiojo blendingo rezultatas. Nors pripažįstama, jog tokie okazionalieji dariniai neturi (ar retai turi) potencialą įgyti neologizmų statusą ir įeiti į kalbos žodyną, visgi humoristiniai blendai neabetinai yra neatsiejama lingvistinio Lietuvos politikos peizažo dalis leidžianti giliau pažinti tiek soci­alinius, tiek kognytyviuosius procesus mūsų kalboje. Tyrimo laukas straipsnyje susiaurinamas apsiribojant morfologinio lygmens tyrimu, aptariant mentalinių įvesties erdvių ir struktūrinių mechanizmų įvairovę, bei pasiūlant įžvalgas apie morfologinio lygmens konceptualiojo blen­dingo tendencijas. Atliekant analizę remiamasi A. Lehrer, S. T. Gries, M. Kelly, E. Bakaradze moksliniais tyrimais, tačiau pastebima, jog humoristinis Lietuvos diskursas morfologiniame lygmenyje vadovaujasi ir tokiomis konceptualiojo blendingo struktūromis, kurios nėra aptaria­mos minėtųjų mokslininkų darbuose. Tai, pirmiausia, galėtų būti siejama su tuo, jog pajuokian­tiems, vertinamąjį požiūrį išreiškiantiems blendams skirtų tyrimų mokslinėje literatūroje nėra. Tačiau reikia pastebėti ir tai, jog mūsų kalboje vykstantys konceptualieji procesai yra įtakojami ir mūsų specifinės kalbinės aplinkos (pvz., siekiant pajuokti nepopuliarų rusakalbį politiką į konceptualiąją struktūrą gali būti įvedami elementai turintys fonologinų rusų kalbos bruožų). Straipsnyje pabrėžiamas konceptualiojo blendingo procesams būdingas kūrybiškumas, o tyrimo įžvalgos ir keliamos idėjos grindžiamos gausiais pavyzdžiais iš populiarių žiniatinklių (delfi.lt, lrytas.lt, ir kt.) antraščių, straipsnių ir komentarų.
Gerda Ana Mel
Published: 20 December 2016
Abstract:
Adult speakers tend to have difficulties in perceiving non-native sequences of sounds as their percep­tion is influenced by the features of their L1 phonological system. For example, previous studies have shown that Japanese speakers perceptually insert an illusory vowel /u/ in consonant clusters, which are phonotoctically illegal structures in Japanese. While the phenomenon of phonological illusion also occurs in other languages, such as Brazilian Portuguese or Korean, the epenthetic vowels have been shown to be language-specific. Despite these findings, many questions concerning the number of illusory vowels possible in a language and their quality remain open. In this study we will present recent work on the topic and provide a critical comparison of those findings, concentrating on the role of context-sensitivity in the determination of the features of the illusory vowel.
Béatrice Boufoy-Bastick
Published: 20 December 2016
Abstract:
Cet article explique comment la politique linguistique de l’UE en servant les exigences économiques des apprenants en langue contribue à la rapide éradication des langues minoritaires européennes. Il reconnait ce problème comme un exemple classique de la « Tragédie des biens communs » de Hardin (1968) dans laquelle l’intérêt personnel détruit le bien commun. Une solution différente a été présen­tée à la tragédie des biens communs par Elinor Ostrom et Oliver Williamson, lauréats du Prix Nobel en économie en 2009 émergeant des huit principes de gestion durable des biens communs proposés par Ostrom en1990. Cet article applique ces huit principes à la tragédie du bien commun linguistique de l’UE et suggère une restructuration de sa politique linguistique visant la dotation en ressources durables pour sauvegarder les biens communs irremplaçables que constituent les patrimoines linguis­tiques européens.
Xavier Blanco
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 41-52; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8807

Abstract:
Nous présentons la hiérarchie d’étiquettes sémantiques de l’espagnol que nous sommes en train d’élaborer dans le cadre du projet de recherche FFI2013-44185-P Hiérarchie d’étiquettes sémantiques pour les genres prochains de la définition lexicographique (UAB). Nous décrivons les notions d’étiquette sémantique (qui représente une classe sémantique ou un ensemble de classes sémantiques) et de formule actancielle (qui permet d’indiquer les actants sémantiques d’un prédicat ou d’un quasi-prédicat et ses structures syntaxiques profondes). Nous commentons différents mécanismes de description sémantique, comme les disjontions inclusives et exclusives ou la fission de variables. Nous illustrons nos propos par de nombreux exemples en espagnol en proposant les traductions françaises correspondantes.
Dalia Bukauskaitė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Der vorliegende Beitrag widmet sich der Thematik der geschlossenen Testaufgaben zur Überprüfung der Fertigkeit Leseverstehen sowie ihrem Einsatz im Fachsprachenunterricht. In der Fremdsprachen­didaktik wird die Typologie der Testaufgaben nach dem Grad ihrer Offenheit vorgenommen, wobei man offene, halboffene und geschlossene Aufgaben unterscheidet. Der vorliegende Beitrag hat zum Ziel geschlossene Aufgaben zu analysieren, weil sie gut für die Überprüfung des Leseverstehens ge­eignet sind. Beim Lösen der geschlossenen Aufgaben muss man unter den vorgegebenen Antworten die richtige auswählen. Dabei unterscheidet man Multiple-Choice-Aufgaben, Ja/ Nein-Aufgaben und Zuordnungsaufgaben. Im vorliegenden Artikel werden zunächst spezifische Erstellungsmerkmale der oben erwähnten Aufgaben besprochen sowie ihre Vorteile und Nachteile beim Überprüfen der Fertigkeit Lesen analysiert. Des Weiteren versucht man zu bestimmen, welcher Aufgabentyp zur welcher Leseart am besten passt. Anschließend werden die Ergebnisse einer von den Verfassern an­gefertigten Aufgabe, die speziell zum Einsatz im Fachspracheunterricht Deutsch für die Studierenden der medizinischen Fachrichtungen der Universität Vilnius entwickelt wurde, vorgestellt und disku­tiert.
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 248-259; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8822

Abstract:
Šiame straipsnyje analizuojamas paplitęs XXI amžiuje mišrusis mokymasis, kuris leidžia derinti in­ternetinį bei klasikinį mokymą (-si) auditorijoje. Straipsnyje aprašomas tyrimas analizuoja studentų požiūrį į internetinių užduočių integravimą į anglų kalbos mokymo seminarus auditorijoje. Tyrimui parengtas specialus klausimynas pagal mokslinių anketų sudarymo metodiką, smulkiai aprašytą literatūroje (Dornyei, 2010). Tyrime dalyvavę respondentai yra trijų skirtingų specialybių univer­siteto studentai, kurie mokosi specialybės anglų kalbos. Darbe pateikiami respondentų teigiamų ir neigiamų atsakymų dažniai, kurie analizuojami taikant statistinius metodus. Reikia pažymėti, kad ne visi studentai pozityviai vertina e-mokymą (-si). Tokiam respondentų požiūriui įtaką gali daryti asmeniniai polinkiai ir pomėgiai. Statistinis tyrimo duomenų apdorojimas, panaudojant socialinių mokslų statistinės analizės ir duomenų apdorojimo programinę įrangą (SPSS), leidžia nustatyti rezultatų patikimumą. Cronbach Alpha koeficientų reikšmės lygūs 0,985 teigiamų atsakų atveju ir lygūs 0,784 neigiamų atsakų atveju. Tai rodo, kad gauti duomenys yra patikimi. Pearson-o korelia­cijos koeficientų skaičiavimai parodė, kad egzistuoja tiesioginiai ryšiai tarp skirtingų specializacijų studentų atsakų, ir jų tikimybės sudaro 95% arba 99% esant reikšmingumo koeficientų vertėms 0,05 arba 0,01. Tokie rezultatai yra priimtini atliekant tyrimus socialinių mokslų srityje, nes sutinkamai su statistikos dėsniais aiškiai demonstruoja, kad, nepaisant esamų palyginti nedidelių imčių dydžių, rezultatus galima taikyti esant didelės imties dydžiui.
Xavier Blanco Escoda
Published: 20 December 2016
Abstract:
MELNIKIENĖ, DANGUOLĖ, 2016. L’onomatopée, ou le « monstre hybride ».Paris: Hermann Éditeurs. – 286 p.Danguolės Melnikienės knyga apie onomatopėjas, žodžius esančius kalbų paribiuose, susideda iš trijų pagrindinių dalių: pirmojoje yra apžvelgiamos kalbos atsiradimo (onomatopėjinės ir fonocentrinės) teorijos, antrojoje nagrinėjamas onomatopėjų lingvistinis statusas, o trečioji – skirta onomatopėjų leksikografinio aprašo analizei.
Simona Amankevičiūtė
Published: 4 December 2015
Abstract:
Šio straipsnio objektas – precedentinių vardų sklaida reklamoje. Precedentinių vardų aktualizavi­mo reklamoje ypatybės aptariamos pasitelkus empirinę medžiagą: reklamą, kurios vaizde ar tekste aktualizuojamos precedentinėmis laikytinos asmenybės. Vienas precedentinių fenomenų erdvės elementų – precedentinis vardas (PV) – individualus, glaudžiai sietinas su plačiai žinomu tekstu ar precedentine situacija. PV atstovauja savo rūšies ženklui, vartosenoje precedentiniu vardu atkrei­piamas dėmesys į diferencinius jo požymius. Straipsnyje apžvelgiama ir įvertinama obsceniška PV atribucijos raiška reklamoje, apžvelgiamos su PV aktualizacija sietinos socialinės stigmos ir me­tasmurto sąvokos ir analizuojami teigiamo ir neigiamo ženklo asmenybių aktualizacijos reklamoje pranašumai bei trūkumai. Remiantis vaizdo eksploatacijos viešajame diskurse teorija (Baudrillard), daroma prielaida, kad visos reklamos, kuriose aktualizuojami itin neigiamą invariantą turintys PV, priskirtinos obsce­niškoms, kryptingai siekiančioms šokiruoti. Remiantis asocijuotosios stigmos (Goffman) sąvoka, aptariama neigiamą invariantą turinčio PV aktualizacijos įtaka pristatomo produkto įvaizdžiui. Teoriškai obscenišku straipsnyje laikomas kiekvienas PV aktualizacijos reklamoje atvejis (PV pasirinkimas reklamos subjektu visuomet – galimas, bet nebūtinas), tačiau įvertinimas priklauso nuo konkretaus reklamos pavyzdžio. Reklamoje aktualizuotino PV pasirinkimas – subtilus dalykas: aktualizuota neigiamą invariantą turinti asmenybė gali papiktinti auditoriją ir pakenkti produkto įvaizdžiui, teigiamą invariantą turinčios asmenybės aktualizacija taip pat gali sukelti neigiamą adresato reakciją, nes gerbiama asmenybė dažniausiai nuasmeninama iki stereotipinės karikatūros. Istorinės asmenybės reklamoje aktualizuojamos dažniau nei amžininkai, išimtis – politikai, kurie reklamoje šaržuojami, vaizduojami nekorektiškai ir nepagarbiai. Neigiamą invariantą turintį PV reklamoje renkamasi dažniausiai: tokia aktualizacija pernelyg nepapiktins auditorijos, tačiau asociacija su neigiamą invariantą turinčiu PV gali pakenkti produkto įvaizdžiui. Apibendrinant reklamos adresanto poziciją, teigtina, kad reklamos objekto ir subjekto loginio ryšio stoka, netinkamas rekla­mos personažų (PV) pasirinkimas, pernelyg didelis supaprastinimas ir adresato gebėjimo atpažinti PV nuvertinimas liudija menką kūrėjų kompetenciją aktualizuoti PV.
Jelena Kirejeva
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 84-94; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8810

Abstract:
Straipsnyje nagrinėjama žmogiškoji interakcija per konfliktą, nes būtent konfliktas yra suvokiamas kaip neatsiejama ir prigimtinė žmogiškosios egzistencijos dalis. Tyrimo tikslas yra atpažinti tam tikras konfliktinės komunikacijos taktikas ir jų kalbinės raiš­kos priemones anglų ir rusų homo loquens (liet. kalbantis žmogus), įtraukto į konfliktinę situaciją, kalbėjime. Tirti pasirinktos šiuolaikinės anglų ir rusų dramos, kuriose analizuojami konfliktai ir juose pasitaikančios konfliktinės komunikacijos taktikos. Tiriamos in-yer-face teatro atstovų Marko Ravenhillo, Philipo Ridley’io ir Davido Ridley’io dramos, taip pat naujosios dramos atstovo Ivano Vyrypajevo dramos. Drama kaip tyrimo medžiaga vertinga tuo, kad joje tiksliai ir išsamiai perteikiamos žmogiškosios tarpusavio sąveikos ypatybės ir atskleidžiama interaktantų bendravimo kultūra. Nepaisant bendrų bruožų, būdingų in-yer-face teatrui ir naujajai dramai, matyti, kad in­teraktantai išsaugo gebėjimą atskleisti savo priklausomybę skirtingoms kultūroms ir skirtingomis vertybių sistemomis. Pagrindinis dėmesys straipsnyje yra sutelktas į taktikas, sukeliančias konfliktinę komunikaciją ir įspėjančias apie interaktantų tikslų ar jų mentalinių reprezentacijų nesutapimą. Tyrimas remiasi Geoffrey’io Leecho mandagumo principu ir maksimomis, kurios jį sudaro, taip pat Penelope’ės Brown and Stepheno Levinsono negatyviojo ir pozityviojo mandagumo sąvokomis. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad rusų homo loquens dažniausiai pažeidžia pritarimo (angl. approbation), neišreikštos nuomonės (angl. opinion-reticence) ir takto (angl. tact) maksimas, tai suvokiama kaip konfliktinę komunikaciją sukelianti taktika, o anglų homo loquens, įspėjantis apie savo ketinimą pradėti konfliktą, rečiau pažeidžia takto maksimą, bet taip pat, kaip ir rusų homo loquens, nepaiso pritarimo ir neišreikštos nuomonės maksimų. Maksimų pažeidimas prade­da konfliktinę komunikaciją ir sukelia grėsmę tiek anglų, tiek rusų homo loquens pozityviajam ir negatyviajam mandagumui.
Aušra Janulienė, Justinas Dziedravičius
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 69-83; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8809

Abstract:
Šio tyrimo tikslas yra išanalizuoti jungiamųjų prieveiksmių vartoseną ir jų vaidmenį siekiant rišlumo angliško akademinio rašinio kūrime. Tyrimo objektas – jungiamieji prieveiksmiai teisės studentų akademiniuose rašiniuose. Analizei buvo atrinkti 88 rašiniai. Priežastis, dėl kurios buvo renkamasi analizuoti būtent šiuos rašinius yra negimtakalbiai, vartojantys anglų kalbą kaip profesinę kalbą ir besimokantys jos kaip antros kalbos. Remiantis šio tyrimo hipoteze, specialybės anglų kalbos besimokantys studentai vartoja įvairių tipų jungiamuosius prieveiksmius tam, kad sujungtų atskiras rašinio dalis, pagrįstų savo argumentus ir sukurtų rišlų akademinį darbą. Dėmesio centre buvo jungiamieji prieveiksmiai: apibrėžta jų vartojimo sfera, paaiškintos specifinės vartosenos priežas­tys, įvardinta bei interpretuota klaidinga vartosena, išaiškinti sinonimiški prieveiksmiai. Siekiant nustatyti jungiamųjų prieveiksmių vartojimo dažnumą, buvo pasitelkta tekstynų kūrimo programa „AntConc“. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog nepaisant jungiamųjų prieveiksmių priklausymo tik vienai gramatinio rišlumo priemonių sričiai, juos buvo galima rasti visuose tirtuose rašiniuose. Tai tik įrodo, jog jungiamieji prieveiksmiai yra būtina priemonė, kuriant akademinio teksto rišlumą. Studentai studentai šią būtinybę supranta ir pakankamai tasiyklingai šią priemonę vartoja.
Daina Kazlauskaitė, Jūratė Andriuškevičienė, Ramutė Vingelienė
Published: 20 December 2016
Abstract:
Šiame straipsnyje nagrinėjami netradiciniai mokymo metodai užsienio kalbų dėstyme, kurie mo­kymosi procesą paverčia žymiai patrauklesniu, įdomesniu, padeda išvengti rutinos ir sustiprina besimokančiųjų motyvaciją. Sudėtingame mokymosi programos, kontrolės ir vertinimo sistemos kontekste kūrybinės pauzės (pertraukėlės) atskleidžia efektyvų ir novatorišką požiūrį į užsienio kalbos mokymą, skatinantį kūrybiškumą ir žymiai palengvinantį įsiminimo procesą. Trumpos rekreacinės pertraukėlės yra puiki tradicinių pamokų alternatyva, kurių metu be baimės ir streso, įdomaus žaidimo, ritmiško tam tikrų kalbos segmentų kartojimo, kūrybinių improvizacijų ar kitų metodų pagalba išlaisvinama besimokančiųjų vaizduotė ir sustiprinamos teigiamos emocijos. Straipsnyje pateikiama išsami netradicinių užsienio kalbų mokymo metodų apžvalga ir visiškai naujas jų pritaikymas, ypatingą dėmesį kreipiant į judesio, balso, ritmo, muzikos vaidmenį šiame procese. Autorės remiasi H. Gardner, B. Hourst, J. Leveque, A. Haupens Tankara (Swingo metodo autoriaus) B. Dufeu (lingvistinės psichodramaturgijos puoselėtojo), G. Lozanovo (sugestopdijos pradininko) novatoriškomis idėjomis, su kurių įgyvendinimu praktikoje joms teko susidurti pe­dagoginių stažuočių Prancūzijos universitetuose metu. Netradiciniai mokymo metodai, kurie ne visada duoda teigiamų rezultatų tradicinės pamokos metu, gali būti puikiai panaudojami kūrybinių rekreacinių pertraukėlių metu. Šios trumpos pauzės, kaip papildoma mokymo proceso priemonė, yra efektyvus būdas sparčiai lavinti sklandų užsienio kalbos vartojimą, integruojantį sudėtingus kalbos reiškinius, ir palengvinti jų įsiminimą. Tai sustiprina besimokančiųjų motyvaciją, keičia jų požiūrį į patį mokymąsi. Pedagogui iškyla įdomi ir nelengva užduotis – surasti optimaliausią būdą, užtikrinantį šių kūrybinių mokymo metodų efektyvumą. Neįprastas pedagoginės veiklos pobūdis, palankus besimokančiųjų įvertinimas ir betarpiški akivaizdūs mokymo rezultatai skatina pedagogus aktyviai siekti įgyvendinti šią užduotį ir pagerinti užsienio kalbų mokymo kokybę.
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 150-158; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8814

Abstract:
Lietuvių ir rusų kalbomis pirmoji – pagrindinė, dominuojanti arba tėvų – kalba yra vadinama „gimtąja kalba“ (rus. родной язык). Terminas, kuris pabrėžtų kalbos ir tautos sąsajas (pavyzdžiui, „tautos kalba“ arba „etninė kalba“), nėra būdingas nei lietuvių, nei rusų kasdienei kalbai, tačiau mokslininkams yra svarbu atskirti šiuos reiškinius. Sociolingvistai vartoja terminus, kurie tiksliau negu šnekamojoje kalboje paplitusi „gimtosios kalbos“ sąvoka nusako asmens santykį su vartojama kalba. Vladimiras Belikovas ir Leonidas Krysinas (2001) pateikia tokį žmogaus etninės, tautos kalbos ir jo pirmosios, dominuojančios kalbos nesutapimą: evenkas, kuris nuo vaikystės gyvena Jakutijoje, gimtąja kalba greičiausiai vadins jakutų kalbą, o ne evenkų. Lietuvoje gimtosios kalbos ir tautybės nesutapimas yra gana naujas reiškinys. Tik prieš kelerius metus, 2011 m., kai Lietuvoje vyko šalies gyventojų surašymas, į klausimo laukelį „gimtoji kalba“ buvo galima įrašyti ne vieną, o dvi kalbas. Surašymo duomenys atskleidė, kad Lietuvos žmonėms tautybė ir gimtoji kalba nėra viena nuo kitos priklausiančios kategorijos. Taigi akivaizdu, kad gim­tosios kalbos sąvoka Lietuvos visuomenės sąmonėje patiria tam tikrą kaitą. Straipsnyje pristatomi tyrimo, kurio tikslas buvo aprašyti „gimtosios kalbos“ sąvoką Lietuvos žmonių pasaulėvaizdyje, rezultatai. Duomenys rinkti iš Lietuvos internetinių svetainių: Apklausa. lt, Delfi.lt, Manodrabuziai.lt, Respublika.lt, Supermama.lt, Tautosjaunimas.lt, pasirinktų tekstų žanras – dažniausiai komentarai ir samprotavimai, publikavimo data: nuo 2004 m. iki 2014 m., tekstų kalba – dažniausiai lietuvių, tačiau pagal pasakymų turinį bei kitus požymius buvo aišku, kad diskurso subjektas nėra lietuviakalbis. Analizei buvo atsirinkti tik tie pasakymai, kuriuose „gimtosios kalbos“ sąvoka buvo verbalizuota, t. y. pavartotas žodžių junginys родной язык arba gimtoji kalba. Analizė atskleidė, kad pagrindinis „gimtosios kalbos“ sąvokos sandas yra: pirma, vaikystė, šeima. Tyrimas taip pat atskleidė, kad yra reikšmingi tokie žodžių junginiai: antroji gimtoji kalba, tapti antrąja gimtąją kalba, gimtosios kalbos praradimas, anglų kalbos grėsmė, raštingumas, vertybė, senamadiškas reiškinys.
Kristina Stankevičiūtė
Published: 4 December 2015
Verbum, Volume 6, pp 196-206; https://doi.org/10.15388/verb.2015.6.8818

Abstract:
Don Žuanas – viena populiariausių kultūrinių Vakarų civilizacijos figūrų, tačiau filosofų dėmesio sulaukė palyginti neseniai. Postmodernistai ir poststruktūralistai nagrinėja Don Žuaną kaip su­siformavusį konstruktą su nusistovėjusiomis reikšmėmis ir potekstėmis. Don Žuanas kaip figūra atskleidžia tam tikrą kultūrinį reiškinį socialinėje (ir filosofinėje) sąmonėje. Šis reiškinys veikia kaip mąstymo apie socialinę seksualumo sampratą ir konkrečius bandymus jį sistematizuoti bei valdyti įrankis. Straipsnyje Don Žuanas tyrinėjamas remiantis Michelio Foucault galios teorija, manoma, kad Don Žuano reikšmė slypi galia grįstuose jo santykiuose su aplinka. Analizuojant šiuos dominavimu pagrįstus santykius – Don Žuano dominavimas visuomenėje, santykiuose su moterimis ir jo paties diskurso atžvilgiu – siekiama ištirti reguliavimo metodus, kuriuos visuomenė taiko savo narių seksualumui ir asmens laisvės riboms apibrėžti. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad Don Žuanas yra politinė galios figūra, nes jis veikia kaip socialinės vyrų ir moterų santykių priežiūros įrankis. Suvedžiodamas Don Žuanas paskatina įsijungti kiekvieno asmens vidinį ‚priežiūros‘ įtaisą: tiek moters aukos, tiek jos gynėjo vyro (tėvo, brolio ar kito), tiek kitų visuomenės narių, tiek vyriškos bei moteriškos lyties auditorijos, t. y. žiū­rovų arba skaitytojų. Tai, straipsnio teigimu, ir yra Don Žuano galios žinia (angl. power message), perduodama kultūrai, kurioje jis veikia.
Luca Pavan
Published: 20 December 2016
Abstract:
Šis straipsnis aptaria prielinksnių naudojimo problemą, kuri dažnai yra didelė kliūtis užsienio stu­dentams mokantis italų kalbos. Prielinksnių vartojimas italų kalboje yra sudėtingas dėl daugelio faktorių, vienas kurių – artikeliai, sąlygojantys prielinksnius su artikeliais. Šis klausimas susijęs su daugeliu gramatinių aspektų, kuriuos suvokti patiems studentams yra sunku. Dėl šių niuansų Bendrųjų Europos kalbų metmenų (BEKM) A1 lygio studentams dažnai yra sudėtinga naudoti prielinksnius su artikeliais arba be artikelių. Su dar didesniais sunkumais susiduria studentai, ku­rių gimtoji kalba nėra kilusi iš romanų kalbų, kaip lietuvių kalba, kurioje artikeliai nenaudojami. Šiame straipsnyje apžvelgiama prielinksnių evoliucija, lyginant įvariose istorinėse italų kalbos grama­tikos knygose aptartas teorijas. Taip pat yra siūlomos kai kurios kalbos mokymo strategijos, kurias L2 dėstytojai gali naudoti mokant šią temą. Viena tokių strategijų galėtų būti deskriptorių, numatytų BEKM, naudojimas grįžtamuoju būdu: pradžioje besimokančiojo gebėjimai, aprašyti BEKM, palaips­niui tobulinami, pradedant nuo ribotų gramatikos žinių. Dėstytojas gali apibendrinti gramatikos taisykles ir taip ugdyti studento gebėjimus, numatytus BEKM. Aukštesniame kalbos mokėjimo lygyje, preš grįžtant prie to paties deskriptoriaus, šios taisyklės turi būti atnaujinamos gramatikos išimtimis. Labai dažnai prielinksnių ir artikelių naudojimas logiškai nėra paaiškinamas. Iš tiesų, prielinksnių evoliucija ir jų naudojimas kartu su artkeliais rodo, kad daugelis italų kalbos modifikacijų kilę iš stilistinų požiūrių. Nuo Renesanso laikų italų kalbos vystymasis yra susijęs su literatūra, todėl daug gramatikos taisyklių pakeitimų yra diskusijų tarp filologų ir kalbininkų dėl kalbos stiliaus pasekmė.
Sabine Albert
Published: 22 December 2016
Verbum, Volume 7, pp 7-16; https://doi.org/10.15388/verb.2016.7.10282

Abstract:
Si l’emprunt figure parmi les multiples procédés permettant d’enrichir le fonds lexical d’une langue, son intégration totale dans un système linguistique n’intervient qu’au terme d’un long processus que peuvent retracer les dictionnaires. Nous étudierons ici comment le Trésor de la Langue Française, un dictionnaire très extensif à vocation scientifique, rend compte des évolutions formelles, graphiques, morphologiques, sémantiques susceptibles d’affecter les emprunts avant la captation lexicographique qui avalise leur présence dans la langue française. Nous nous pencherons également sur les options retenues vis-à-vis des recommandations officielles, descriptives ou normatives, par les rédacteurs du TLF.
Béatrice Boufoy-Bastick
Published: 22 December 2016
Verbum, Volume 7, pp 44-53; https://doi.org/10.15388/verb.2016.7.10285

Abstract:
Cet article explique comment la politique linguistique de l’UE en servant les exigences économiques des apprenants en langue contribue à la rapide éradication des langues minoritaires européennes. Il reconnait ce problème comme un exemple classique de la « Tragédie des biens communs » de Hardin (1968) dans laquelle l’intérêt personnel détruit le bien commun. Une solution différente a été présen­tée à la tragédie des biens communs par Elinor Ostrom et Oliver Williamson, lauréats du Prix Nobel en économie en 2009 émergeant des huit principes de gestion durable des biens communs proposés par Ostrom en1990. Cet article applique ces huit principes à la tragédie du bien commun linguistique de l’UE et suggère une restructuration de sa politique linguistique visant la dotation en ressources durables pour sauvegarder les biens communs irremplaçables que constituent les patrimoines linguis­tiques européens.
Lina Bikelienė
Published: 22 December 2016
Abstract:
The present paper seeks to analyse person markers, which refer to “the use of first person pronouns and possessive adjectives” (Hyland 2014(1999), p. 104), in university learner English. Students are constantly encouraged to aim at academic register, one of the features of which is an attempt at objectivity. While this could be achieved by using an impersonal style, “writers gain credibility by projecting an identity invested with individual authority, displaying confidence in their evaluations and commitment to their ideas” (Hyland 2002, p. 1091). Writers, therefore, have to find the right level of balance between invisibility and visibility in their work. Person markers, as one of the most important linguistic means to create authorial presence (Burneikaitė 2013), being subjected to genre constraints, pose numerous problems to non-native students who have repeatedly been characterised as lacking in awareness of genre conventions and having problems with formal register (Breeze 2007). Though the topic of authorial stance has been researched widely, there has been little analysis of Lithuanian learners’ English data (cf. Burneikaitė 2008, 2013). In addition, no research has been found that analysed genre or institution variables in the use of person markers in Lithuanian undergraduates’ writing. This shows a need for the present study, which focuses on genre, language proficiency, institutional, and L1 variables. The data for the study was retrieved from a number of corpora representing non-native (Lithuanian) and native (English) university students’ language. The results indicate different roles of the variables in the explicit expression of authorial stance by person markers.
Giovanni Dotoli
Published: 22 December 2016
Verbum, Volume 7, pp 54-65; https://doi.org/10.15388/verb.2016.7.10286

Abstract:
La première édition du « Dictionnaire de l’Académie française », publiée en 1694, constitue un événe­ment capital, dans l’histoire de la langue française. La première fois, la langue se présente comme un système. En même temps, la langue française se propose comme une langue pour l’Europe : c’est l’un des buts de la première édition. Ce dictionnaire nous présente donc le premier grand exemple d’unification linguistique nationale, sous la protection de l’État, et la vision de l’Europe unifiée. Mais ce dictionnaire n’est qu’un recueil de 18000 mots. C’est aussi une grammaire dans laquelle la morp­hosyntaxe tient une large place La grammaire du Dictionnaire de l’Académie française mériterait un livre. Ce serait le livre des grammairiens au XVIIe siècle, de Vaugelas, Bouhours, Richelet et Furetière aux linguistes de Port-Royal. Ce dictionnaire est le projet des mots, fondé sur la force de la grammaire, et des liens entre les mots en synchronie. Ayant une essence grammaticale, il est en effet aussi la gram­maire projetée dès 1635. Le but de cet article est de réfléchir sur les véritables sources grammaticales de la première édition du dictionnaire de l’Académie française et sur sa doctrine cohérente sur le plan grammatical.
Daiva Aliūkaitė, Danguolė Mikulėnienė
Published: 22 December 2016
Abstract:
Straipsnis skirtas išsilavinimo kaip vieno iš bendrinės kalbos vaizdinio požymių integruotumo anali­zei pristatyti. Tyrimo pagrindas – mokslinio projekto „Bendrinės kalbos vieta mentaliniame lietuvių kalbos žemėlapyje“ duomenys. Tyrimas vykdytas dešimtyje punktų, kurie, atsižvelgiant į užimamą plotą, proporcingai pasirinkti žemaičių (3) ir aukštaičių (7) geolektinėse ir regiolektinėse zonose. Ben­dra tyrimo imtis – 1415 tiriamųjų. Medžiagos tipas – sąmoningosios jaunuolių nuostatos, gautos at­likus anoniminį anketavimą. Pagrindinis anketos klausimų ir užduočių blokas yra skirtas regioninio variantiškumo vertinimui, savo požiūrį į bendrinę kalbą tiriamieji atskleidė per mentalinį žemėlapį ir atsakydami į atvirąjį ketvirtąjį anketos klausimą, skirtą bendrine kalba kalbančio žmogaus asocia­tams išsiaiškinti. Straipsnyje pristatomo tyrimo tikslui pasiekti yra svarbi bendrinės kalbos vartotojo asociatų užduoties medžiaga. Analizuojant laikomasi nuostatos, kad varianto ir jo vartotojo bruožai paprastojo kalbos bendruomenės nario požiūriu iš esmės yra susiję. Plėtojant įžvalgas apie išsilavini­mo kaip bendrinės kalbos požymio integruotumą Lietuvos jaunuolių vaizdiniuose, nuosekliai išsklei­džiami visų dešimties tyrimo punktų duomenys, aiškinami juose fiksuoti bendrumai ir skirtumai.
Sandrine Fuentes
Published: 22 December 2016
Verbum, Volume 7, pp 66-83; https://doi.org/10.15388/verb.2016.7.10287

Abstract:
Dans cet article, nous nous attachons à la problématique posée par la traduction des noms de profes­sions de l’espagnol vers le français et ce, dans une perspective de Traitement Automatique des Langues (TAL). Malgré la proximité linguistique des deux langues mises en regard, des obstacles d’ordre géné­ral comme la polysémie ou le figement et d’autres plus spécifiques comme le haut degré de technicité des termes concernés ou encore la structure interne complexe des syntagmes terminologiques peuvent entraver le processus de traduction automatique. C’est pourquoi il est nécessaire de fournir au système des descriptions linguistiques exhaustives, minutieuses et formalisées. C’est ce que nous proposons dans le dictionnaire électronique DicPro, où chaque lemme est associé à des champs lexicographiques de différents types (morphologique, sémantique, syntaxique, etc.) et ce, conformément au modèle de microstructure des dictionnaires électroniques conçus au sein du LDI (Université Paris 13). Il convient de souligner que chaque entrée du dictionnaire correspond à une seule et unique unité lexicale et que les formes polysémiques sont donc automatiquement dédoublées. D’autre part, nous concevons le dic­tionnaire bilingue comme une paire de dictionnaires monolingues coordonnés (Blanco : 1999), c’est pourquoi les équivalents de traduction que nous offrons servent de pointeurs vers le module français, dans lequel les lemmes sont munis de leurs propres descriptions linguistiques.
Page of 4
Articles per Page
by
Show export options
  Select all
Back to Top Top