Pasitelkiant intertekstualumo teoriją straipsnyje analizuojami Emmanueliui Levinui reikšmingi rabiniškosios hermeneutinės prieigos prie Biblijos teksto elementai, tarp kurių – (Toros) teksto pirmumo prielaida ir jo interpretacijos būtinybė interpretacinėje bendruomenėje. Rabiniškoji Toros kaip Ur-Teksto samprata leidžia išvengti logocentrizmo, taip pat klasikinės Mito / Logoso priešpriešos, turint omenyje Pramano / Tiesos vertybinę opoziciją. Mito kaip vaizduotės kūrinio (metaforos, istorijos), atskleidžiančio žmogiškosios tikrovės partikuliarijas, tačiau sykiu įgalinančio teorinius svarstymus, samprata leidžia įtraukti jį į „universalizuojantį“ filosofinį diskursą, kaip buvo daroma Antikos laikais. Pabrėžiama, jog Levino „partikuliarumas“ yra ypatingas tuo, kad į savo filosofiją šis mąstytojas įtraukė ne vien graikų mitus. Taip pat pažymima, kad intelektualinė veikla kaip „dvasinio gyvenimo pagrindas“ judaizme remiasi hermeneutika, kurioje svabus intelektualine veikla užsiimančio, skaitančiojo vaidmuo, numatantis „asmenų daugio“ polifoniją. Straipsnyje teigiama, kad Levinas, priimdamas ir aptardamas šią hermeneutiką (nors ir atlieka subtilius universalizuojančius žingsnius), pats pasitelkia dialogo su tekstu hermeneutiką, būdingą rabiniškajai prieigai prie teksto. Levinui ši hermeneutika leidžia pasitelkti rabiniškus klasikinius tekstus, pirmiausia Talmudą, kaip galimą konkrečių vaizdinių šaltinį filosofiniams mąstymams, o Talmudo išminčių diskusijas, kuriose tie vaizdiniai buvo gvildenami, kaip gaires, galinčias nurodyti galimus prasmių vektorius. Straipsnyje daroma išvada, jog, žvelgiant iš intertekstualumo teorijos perspektyvos, Levinas šiais tekstais dialogo būdu dalyvauja judėjiškame intertekstualume, ir todėl laikytinas žydų minties istorijos dalimi.Pagrindiniai žodžiai: Emmanuelis Levinas, intertekstualumas, rabiniškoji hermeneutika, partikuliarumas.