Šis straipsnis aptaria prielinksnių naudojimo problemą, kuri dažnai yra didelė kliūtis užsienio studentams mokantis italų kalbos. Prielinksnių vartojimas italų kalboje yra sudėtingas dėl daugelio faktorių, vienas kurių – artikeliai, sąlygojantys prielinksnius su artikeliais. Šis klausimas susijęs su daugeliu gramatinių aspektų, kuriuos suvokti patiems studentams yra sunku. Dėl šių niuansų Bendrųjų Europos kalbų metmenų (BEKM) A1 lygio studentams dažnai yra sudėtinga naudoti prielinksnius su artikeliais arba be artikelių. Su dar didesniais sunkumais susiduria studentai, kurių gimtoji kalba nėra kilusi iš romanų kalbų, kaip lietuvių kalba, kurioje artikeliai nenaudojami. Šiame straipsnyje apžvelgiama prielinksnių evoliucija, lyginant įvariose istorinėse italų kalbos gramatikos knygose aptartas teorijas. Taip pat yra siūlomos kai kurios kalbos mokymo strategijos, kurias L2 dėstytojai gali naudoti mokant šią temą. Viena tokių strategijų galėtų būti deskriptorių, numatytų BEKM, naudojimas grįžtamuoju būdu: pradžioje besimokančiojo gebėjimai, aprašyti BEKM, palaipsniui tobulinami, pradedant nuo ribotų gramatikos žinių. Dėstytojas gali apibendrinti gramatikos taisykles ir taip ugdyti studento gebėjimus, numatytus BEKM. Aukštesniame kalbos mokėjimo lygyje, preš grįžtant prie to paties deskriptoriaus, šios taisyklės turi būti atnaujinamos gramatikos išimtimis. Labai dažnai prielinksnių ir artikelių naudojimas logiškai nėra paaiškinamas. Iš tiesų, prielinksnių evoliucija ir jų naudojimas kartu su artkeliais rodo, kad daugelis italų kalbos modifikacijų kilę iš stilistinų požiūrių. Nuo Renesanso laikų italų kalbos vystymasis yra susijęs su literatūra, todėl daug gramatikos taisyklių pakeitimų yra diskusijų tarp filologų ir kalbininkų dėl kalbos stiliaus pasekmė.