XIX a. pabaigoje Vakarų Europoje susiformuoja pagrindiniai profesionaliosios paveldosaugos elementai: įteisinamas paveldo ekspertų institutas, materialiosios kultūros liekanoms priskiriama vidinė vertė ir įteisinami jų sąrašai, paveldas pasitelkiamas tapatumui formuoti. Straipsnyje siekiama atskleisti profesionaliosios paveldosaugos formavimosi procesus Lietuvai esant Rusijos imperijos sudėtyje. XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje ėmė rastis archeologijos mokslo užuomazgų ir paveldo apsaugos (plačiąja prasme) pastangų, kurios XIX a. viduryje Vilniaus senienų muziejaus ir Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikloje įgavo kai kuriuos profesionaliosios paveldosaugos bruožus. Atskiri paveldo apsaugos sistemos elementai įsitvirtina XIX a. pabaigoje, kai archeologijos objektų apsaugai ir jų tyrimams imta taikyti visoje Rusijos imperijoje galiojusi sistema, tačiau, kitaip nei Vakarų Europoje, bendro paveldo apsaugą įgyvendinančio įstatymo nebuvo priimta. XIX a. pabaigoje–XX pradžioje etninės lietuvybės pagrindu gimstanti lietuvių tauta susitelkė į valstybės kūrimo darbus – tai taip pat nulėmė pavėluotą profesionaliosios paveldo apsaugos sistemos formavimąsi, palyginti su kitomis Europos šalimis.