Straipsnyje nagrinėjama XX a. prancūzų filosofės ir mistikės Simone’os Weil pašaukimo samprata. Siekiama parodyti, kaip Weil gyvenimo pasirinkimai atsispindėjo jos filosofijoje ir nuvedė ją prie intelektualinio pašaukimo, atsiskleidžiančio santykyje su kitu. Weil prielankumas visoms pasaulio religijoms, ypač krikščionybei, ir jos intelektualinis pašaukimas, reikalaujantis nuolat kelti klausimus, vertė kęsti tiek išorinį, tiek vidinį spaudimą.Visgi išsilaisvinimą Weil suranda būtent filosofiniuose apmąstymuose bei mistinėse patirtyse, kurios leido jai suvokti savo pašaukimą kaip skirtą Dievo, o ne pasirinktą pačios. Vien grynu sutelktu dėmesiu Weil sugeba išsivaduoti iš savo psichologinių bei fizinių skausmų ir mylėti artimą čia ir dabar. Tokia meilė yra tarnaujanti ir nereikalaujanti nieko iš kito, vien tik iš savęs. Šios meilės kaina yra visiškas savęs paneigimas, iškūrimas arba kitaip tariant – dekreacija. Pašaukimo problematika atsiskleidžia santykyje su savimi ir buvimu kitam.