Straipsnyje analizuojamos Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išsiskiriančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir aiškinimo tendencijos, jų probleminiai aspektai. Vertinami tikėtino ieškinio pagrįstumo, teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar pasidarymo neįmanomo įrodinėjimo standartai, ypač pastarojo santykis su didelės ieškinio sumos aplinkybe. Pateikiami pasiūlymai dėl CPK 144 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo tokiu būdu, kad būtų maksimaliai užtikrintas teisėtų lūkesčių, teisinio apibrėžtumo principų įgyvendinimas, organiškas teismų praktikos vystymasis.